ATPILDAS

Lijo. Siuto vėjas, blokšdamas, draskydamas medžius, žolę. Neramus ūžesys be perstojo lindo pro langų ir durų plyšius. Mera gulėjo kniūbščias lovoje ir klausėsi audros. Dieną radijas pranešė tylų, apsiniaukusį orą su tirštu rūku. Mera apsidžiaugė. Laukė. Tačiau naktį iš vakarų atpuolė vėjas, lietus. Sumaišė ramybę, pritvindė visumą ir nerimo. Visas lapkritis buvo panašus į šią naktį.
Mera eidavo prie upės tykiomis, ūkanotomis dienomis smulkiai lašnojant. Mėgo ramybę. Galvojo: taip geriau; niekas nepastebės. Dar galvojo: kiek metų taip...
Upė skubėdavo, apsigaubusi drėgnu rūku. Prieš šalčius aptilusi. Suspausta stačių krantų. Tokiu oru prie upės - retas žmogus; ir tas žmogus - Mera. Slankiodavo pakrantėmis, gniauždamas rankoj aprūdijusį, apsilupinėjusiu kotu žeberklą. Vienintelį, anot jo, tinkamą įrankį rudenį. Saulėtų, atvirų dienų Mera nekęsdavo; joms užklupus, upė ir jos pakrantės krūpčiodavo nuo didžiulio mašinų triukšmo, gūždavosi nuo poilsiautojų tvano. Tada tyla tūnodavo įlindusi kur giliau. O kai rytas pakildavo, užsitempęs tankiu rūko šydu ir išsivalęs nuo parazitiško triukšmo, tyla nebijodama išeidavo, atvira ir jautri, pasitikdama upės šnaresį, patenkinta ir švytinti.
Ir žiebdavo žeberklu Mera. Žiebdavo pusmetrines ir metrines lašišas. Vieną, antrą... Patikdavo skaičiuoti. Žiebdavo iki paskutinės. Nerštui pasipuošusi žvirgždėta sraunuma likdavo tuščia. Jis, nešinas sunkiu, drėgmės persisunkusiu maišu, kėblindavo namo. Lašišas sūdydavo, rūkydavo, kepdavo; paskui, jas kramtydamas, čepsėdavo. Girdavo kaimynams siūlydamas. Ir jie vaišindavosi, ir čepsėdavo, ir girdavo. Ir nė vienas Meros nekaltindavo, nebaugindavo. Atrodė taip turi būti: yra vagių, yra brekų, yra ir tokių kaip Mera. Jis mąstydavo žiūrėdamas į patenkintus žmonių veidus: čia nėra nieko blogo. Galvojo: aš juk ne vagiu; aš imu, ką duoda gamta.
Paryčiui audra dingo. Lietus aprimo. Vos dulksnojo. Garavo žemė. Mera džiugiomis akimis varpė bundančią dieną. Laukai ir miškai apkibo rūku; jame geso įsisiautėjęs nakties triukšmas. Liko tyla, savyje skandindama netyčia atklydusius garsus.
Mera valgį pamiršo. Mintyse jau badė juosvas lašišų nugaras. Rankomis graibstė akinančius žuvų šonus.
Oras brakonieriškas, pamanė Mera ir išėjo. Mąstė: aš brakonierius? Aš blogas?... Kodėl taip viduj neramu ir neaišku?
Ėjo vienas laukais, ėjo mišku, ropojo skardžiu. Buvo tylu, ramu. Tik žingsniai. Tylūs, apskaičiuoti, įprasti. Dar kilometrėlis, dar, džiaugėsi Mera. Ta proga nušveitė žeberklą iki blizgesio. Nuo koto nukaišė atvėpusias medžio lupenas. Kas jis man? Įrankis? Draugas? Negaliu be jo gyventi?
Upę rado atvirą, smagią, prunkščiojančią prie slenksčių. Ji nieko nežinojo. Ji, apgaubusi žuvis gaivia srovele, mėgavosi jomis, kaip motina vaikais. Džiaugėsi iki alpulio. Jai buvo smagu regėti sveikas, trykštančias gyvybe ir jėga lašišas; jų nerštą, jų džiaugsmą.
Mera stovėjo prie upės. Pažįstama sraunuma nuo žuvų kūnų žvilgėjo vaivorykšte. Atrodė, dar kiek, ir nebesutilps lašišos, riesis tarpusavyje. Tačiau žuvys kruopščiai, tvarkingai pasidalijusios nerštavietes, vartėsi prie žvirgždo, alpdamos ir užsimiršusios. Atėjau pačiu laiku, nusprendė Mera nors tikrumo ir nepajuto. Gal tai paskutinis kartas, pagalvojo. Dar viena mintis: turbūt šiandien kas nors atsitiks... Kodėl?
Žiebė vieną, antrą... Žuvys sujudo, persigandusios blaškėsi po sraunumą, puolė prie slenksčio, vėl atgal, paskui susimetė prie sėkliaus. Mera iš lėto nubrido jo link. Vėl žiebė. Vieną, antrą... Pavargo, judesiai apsunko, prarasdami tikslumą. Išsekęs Mera užsirioglino ant kranto ir susmuko. Netoliese, rasos pritvinkusioje pievutėje, žlagsėjo lašišų kūnai.
Aprimus žuvys grįžo prie švento neršto. Vėl spaudėsi prie dugno, vartėsi. Vėl neršė, lyg niekur nieko; jos skubėjo tęsti gyvybę, negalvodamos apie save. Skubėjo per kelis metrus nuo mirties. Užsimiršusios. Alpdamos.
Mera nematė žuvų pasiaukojimo. Jis darė tai, ką kiekvieną rudenį darydavo. Galvojo: aš toks esu.
Dar sykį įbrido į vandenį. Dabar lašišos vartėsi arčiau slenksčio, sėkliuje, kur klegėjo sraunus vanduo, kyšojo slidūs, nuzulinti akmenys. Sėkliuje geriau sekėsi. Badė ir badė... Ir slystelėjo: pradžioj vos pasviro, paskui drėbtelėjo visu ūgiu ant akmenų. Skausmas nudiegė galvą, šoną, dešinę ranką. Burna siurbtelėjo vandens. Merą srovė pasičiupo kaip šapelį ir, talžydama į akmenis, nusinešė per slenkstį. Mera springdamas beprasmiškai rankomis graibstė slidžias akmenų kupras. Ir jį vis nešė, talžė, vartė, kol nuplukdė į ramią sietuvą. Mera vargais negalais nuplaukė prie kranto ir įsikibo į nusvirusias karklų šakas. Buvo tylu. Tik kažkur netoliese upėje ūžė slenkstis.
Kai rankos, laužydamos šakas, ieškojo už ko stipresnio nusitverti, Mera išsigando: iki kranto, sauso ir ramaus, dar toli. Tuoj nebeliks jėgų ir tada!.. pagalvojo. Mąstė: tai tuoj atsitiks; juk apie tai galvojai ten, namuose, klausydamasis radijo. Vijo mintis, bet jos lyg lipnūs vabalai nesidavė atplėšiamos ir nugenamos; jos siurbėsi giliau, ugdydamos baimę.
Pirštai susmego į pakrantės smėlį. Meros kūnas lyg driežas sliuogė nuo vandens, kur ramiau ir saugiau. Man pasisekė, pagalvojo. Paskum atsisuko ir sužiuro į upę. Manė, išvys supykusią, nusivylusią, o pamatė besijuokiančią. Kandus upės juokas šokinėjo slenkstyje, kilo aukštyn, plėtėsi, tirštėjo...
Mera delnais užspaudė ausis: kvaily! Kas tau pasisekė? Nenuskendai? Na ir kas? Rytoj nuskęsi, ar kitą rudenį...Viduj tapo tuščia tuščia. Lyg išvalyta. Mera nebežinojo, ką darys toliau? Galvojo: eis namo? Ko ir kam? Kad vėl badytų
Mera atsikėlė sopančia galva ir nuėjo svirduliuodamas. Ėjo atgal. Ėjo vienas. Tuščiomis rankomis. Už kelių kilometrų buvo jo troba. Vieniša kaip ir jis.
Ėjo girdėdamas kandų upės juoką. Tolo Mera. Dar kilometrėlis ir jis visai išnyks.



BAIMĖ

Rankos drebėjo. Pasiutusiai. Lenktas sodininko peilis virpčiojo tarp ilgų, kraujuotų pirštų. Barzdotas, senstelėjęs vyras jautė aštrius žvilgsnius, įremtus į nugarą. Jis vėl įsmeigė riestą peilį į taškuotos žuvies kūną, tarsi nejustų deginančios nugaros. Iš žaizdos pasipylė šaltas kraujas ir, ūmai vandeny patamsėjęs, nuvinguriavo smarkioj upės tėkmėj. Žuvis dar buvo gyva; ji rangėsi, slidinėjo, kartais iš prasivėrusios burnos išsiverždavo keistas, gailus balsas, labai panašus į cypimą.
- Tai gal jau baigsi, - išgirdo barzdočius žodžius. Pirštai sustingo. Vos beįstengė nuvalyti kraujuotą peilį į žuvimi pakvipusį rankogalį.
- Lipk į krantą!
- Išimk, - gaišiai šyptelėjo žmogus, vienoj rankoj laikydamas spurdančią žuvį, kitoj - saują oranžinių ikrų. Švystelėjo ranka, ir nebereikalinga žuvis, pagauta greitos srovės, dingo tarp nušlifuotų akmenų. Oranžinius ikrus paslėpė prie šono tabaluojančiame maišelyje.
- Geruoju lipk, - dar išgirdo.
Jų buvo du. Du ant aukšto upės kranto. Vienas mažas, kresnas, baikščiomis akimis, bet kaip reta tokiam žmogui skardžiu, tvirtu balsu. Kitas ilgas, plonas, su pablyškusiu, tarsi liguistu veidu.
Žmogaus, stovinčio vandenyje, siaurose akyse vis kaupėsi įtūžis, plėsdamas jas, kol pasidarė apvalios, lyg prisirpusios uogos. Jau nurimusi ranka sukinėjo riestą peilį, tarsi ieškodama, kaip geriau suspausti ir galbūt smogti.
- Mesk peilį, Mera! - paliepė vienas vyrų ir tuoj užsirūkė.
- Ateik, paimk, - nepasidavė Mera, įsispyręs į stiprią srovę. Matėsi, kad jis neketina lipti krantan.
- Nekvailiok. Lipk. Geruoju.
- Papūsk... - dėstė savo žmogus, kai kada nykščiu paliesdamas kumpą peilio smaigalį ir, patenkintas jo aštrumu, nusišypsodavo.
Saulė vis greičiau kilo iš už miško, lyg žinotų, jog pamatys neramų vaizdą ant upės kranto. Ir, vos pasiuntusi keletą spindulių, nustebo: į krantą brido susigūžęs barzdotas žmogus, užlenkęs riestą peilį ir paslėpęs kišenėje.
Upės pakrantė buvo akmenuota. Stūksojo įvairių dydžių, spalvų akmenys. Abu vyrai, jau nusileidę nuo skardžio, buvo po vieną pasiėmę, jų manymu, patogiausius. Mera suprato, kad pralaimėjo; nuleidęs akis, sustojo prie vyrų, kurie vis dar laikė granito gabalus.
- Nepaskųsit? - prisiversdamas ištarė Mera, taip ir nepakėlęs akių.
- Teisim, - trumpai nukirto numesdami akmenis.
- Ar nebijot? - paklausė eidamas Mera, į savo pavargusią eiseną sudėdamas ryto nesėkmę... Lašišų ikrų buvo tik guminio maišelio dugne. Šį rytą jam nesisekė: dažnai smailus žeberklas praslysdavo vandeniu taip ir nepalietęs žuvies kūno, o kartais tik užkliudydamas slidžią žuvies nugarą, ir ji kraujuota nerdavo tolyn. Žeberklą spėjo paslėpti: murktelėjo į šaltą vandenį. Vanduo daug ką paslepia...
- Neįrodysit, - kalbėjo Mera, sutikęs tylą. - Kas čia tokio - ikrai? Maža kas. Srovė galėjo išmesti ant kranto. O aš ėjau ir pamačiau. - Nusišypsojo, bet pasvarstęs, gal kažką prisiminęs, pridūrė: - O gal aš ir maišą radau...
- Niekšas,- burbtelėjo vienas vyrų. Aštrus jo žvilgsnis priminė Merai, jog žaidimas baigtas; jis suspaudė sausas lūpas ir žvilgtelėjo į saulę. Jis galvojo: ji jau dienos kelyje; lenkia ištroškusius gėlių žiedus; kaitina pušų kamienus; jie skleidžia malonų sakų kvapą.
Jie mane teis, pagalvojo Mera. Paims ir nuteis.
- Vyrai, gal tariamės geruoju? Jūs manęs nematėt, aš jūsų... Atsilyginsiu.
- Niekšas.
- Koks čia niekšas. Su kuo gi neatsitinka, a?
- Tylėk, rupūžė! - užsimojo vyras savo ilga sunkia ranka. Mera dar labiau susigūžė.
Už posūkio miškas ėmė retėti. Lyg spalvoti lopai šmėkščiojo medžiai. Tarp aukštų pušų kamienų kartais pasirodydavo skardiniai namų stogai. Ten buvo kaimas. Jų kaimas. Visų trijų.
Vyrai jautė, kaip džiūsta burnos, prilipusios iš kažkur atsiradusių dulkių. Mintyse jautė skaidrų šulinio vandenį. Sugirgžda svirtis, ir gaivinanti, šalta čiurkšlė teka įkaitusiais veidais. Staiga riksmas. Paskui sunkūs, bet greiti žingsniai. Besiraitantis vyras purviname kelyje.
- Vykis! Vykis tą žaltį! - Rankomis spaudė pilvą ir sunkiai gaudė orą.
Reikia pavyti, pagalvojo vyras, bėgdamas paskui Merą. Galvojo: kaip kitaip įrodysi?
Jau tarp medžių matė šmėžuojantį bėgiką; jis suko kaimo pusėn. Kodėl?
Jausdamas, kad nepabėgs, Mera sustojo. Alsavo giliai ir skubiai, lyg kas norėtų uždrausti kvėpuoti. Kai už nugaros išgirdo žingsnius, lėtai atsisuko ir nugrūdo ranką į striukės kišenę. Veidą iškreipė skaudi grimasa. Nuo jos vyras lyg sustingo; išplėtęs akis žvelgė į įkištą kišenėj ranką.
Mera ramiai ištraukė peilį. Atlenkė. Artinosi. Jis smogs, švystelėjo skaudi mintis, ir vyras suvirpėjo. Ėmė trauktis, žengęs kelis žingsnius, atsirėmė į medį. Pakvipo pušų sakais. Pakėlęs galvą, tarp žalių, spygliuotų šakų pamatė strikčiojantį paukštį, kuris nė nemanė skristi kitur, o tik drebino orą skambiu balsu. Vyrui pasirodė, jog girdi priešmirtinę giesmę. Keista, tačiau jis lyg užkerėtas stebėjo paukštį ir ligi užsimiršimo klausėsi jo čiulbėjimo, kol išgirdo žingsnius... Tu juk vyras. Ginkis. Vienas prieš vieną,- pagalvojo jis. Į kiekvieną širdies stuktelėjimą lyg žinodamas žengė Mera, rankoj iki traškesio gniauždamas riestą peilį.
- Viskas! - Meros akys lyg bepročio. Matėsi kaip nuo įsiūčio it voratinklio siūlai išsprogusios kraujagyslės. - Tu mirsi kaip kiaulė!
Vyras jautė, kaip stingsta kraujas gyslose. Kūną krėtė nervingas traukulys. Rankos ligi mėlynumo spaudė sakais kvepiantį pušies kamieną.
Tu atspėjai. Bailiui - kvaila mirtis, mąstė vyras, jau girdėdamas Meros gaižų kvėpavimą.
Miškas lyg nutilo, tik vienodas ūžimas slankiojo tarp šakų, leidosi žemyn, nugulė ant nuo baimės suglebusio žmogaus. Nereikia mirti. Dabar nereikia. Mintys kilo aukštyn lyg pūkai ir dingo kažkur viršuje; atrodė, jog tapo bereikšmės ir nereikalingos.
- Paskersiu! - lyg kas tvojo per tuščią kibirą.
Mera jau visai arti. Vyras pajuto, kaip dvoktelėjo slogus, šiltas brakonieriaus burnos kvapas. Mera pakėlė ranką.
- Nedrįsk! - išgirdo vyras draugo riksmą.
Ore švystelėjo riestas sodininko peilis...
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Jau eidamas prie durų, Mera išgirdo žmonių šurmulį ir viduj lyg kažkas apsivertė. Pasidarė sunku, nebeįstengė žengti toliau. Stumtelėtas įslinko į vidų, pilnutėlį žmonių. Daugybė aštrių žvilgsnių pervėrė jį. Mera nebegalėjo žiūrėti į tuos žmones taip, kaip žvelgė anksčiau. Jie jau kitokie. Ir tu kitoks! Tu kaltas!  Lyg per rūką skverbėsi sąmonėn geliantys žodžiai. Nuosprendžio  nebeišgirdo. Pajuto, kaip kažkas stipriai sugriebė aukščiau alkūnių. Paskui viskas aptemo...
Šiltas, gaivus vėjas, sklindantis nuo upės, kedeno padrikusius vyro plaukus; jis sėdėjo ant akmenuotos pakrantės, toje vietoj, kur nutvėrė Merą. Upė čia rangėsi supykusi, šiaušėsi prieš negyvas, šaltas akmenų kupras. Vyras stebėjo verpetuotą vandenį. Prie žvirgždėto dugno besiglaudžiančias iš toli atkeliavusias žuvis. O akyse stovėjo linksma draugo šypsena ligoninėje. Jie ilgai apie daug ką kalbėjo, bet nė vienu žodžiu neužsiminė apie Merą; jis taip staiga išdilo iš jų atminties, jog jie net nepastebėjo. Vyras prisiminė tik čia. Ta vieta neišdils. Jis tai puikiai žinojo. Neišdils ir draugo šypsena, kai išgirdo, kad kelias lašišom laisvas. Kad laisvas ne tik žuvims. Juo gali eiti ir į žmonių širdis. Žmonių, kurių negali apvilti. Tie žmonės liko ten, kaime. Jis tuoj atsikels ir nuėjęs pasakys, ką šneka ir šneka netylanti upė...