Tavo pilkų akių duburiuose matau netikrumo beprotybę. Tokią gyvą, alsuojančią tiesiai man į veidą. Dar vienas klaikus oro iškvėpimas, jį pajus mano odos poros visu stingdančiu šalčiu, ir aš nebegalėsiu Tau niekuo padėti. Buvimas taps tuščias, blankus ir žvarbus kaip toji pabaigos suvokimo akimirka, kuri buvo ir dar daug kartų pasikartos. Būtent - dar pasikartos! Kodėl dabar turėtų būti paskutinioji? Lik su manimi, sukąsk dantis ir būk!
Liejasi raidės, žodžiai: tekstas ar dantiraštis, sinonimai – antonimai... Ir viskas tik simbolika: ženklai praėjusiųjų pro šalį, netyčia užmynusių ar net piktdžiugiškai sutrypusių - ir dar ateinantiems liks pasidžiaugti. Tiesa, Tu čia ir dabar (laiku susizgribau): toks nepaprastas ir toks nublankęs. It gyvas numirėlis, matau. Delnai skaudžiai spaudžia išvargusį veidą, kad net pirštų pagalvėlės palieka žymę apvalkale. Dešimtukas negailestingų sulysusių virbalų grobuoniškai plėšia akių vokus nuo baltuojančių išsprogintų pasaulio liudininkių – akių. Kūnas – Biliūno baltos katytės. Drebi, krūpčioji? Nereikia. Juk žinai, kaip su manimi kovoti: mūsų argumentai tie patys, mesk man pirštinę ir mudu pasirinksime tuos pačius ginklus (aš – špygą). Bijok savo draugo, o mane – baisiausią priešą – save (prisipažink tai), prisileisk kuo arčiau.
Svaiginiesi duona ir žaidimais. Vynas – tik alternatyva. O jei ir kraujas vynu taptų? Stebuklas! Eureka! Ir tik dar viena iliuzija. Lieki vienas, parimęs ant palangės, apsikabinęs pagalvę, kartodamas neviltį... Būtum kavinėje ir užsisakytum dar trupučio laiko vakuume.
Sunkiausia - savyje atpažinti Judą ir Kainą viename ir nesugebėti savęs pateisinti, atleisti sau ir mums už kaltes. Didžiausia nuodėmė – abejingumas, drybsąs ant ir taip apsunkusių pečių. Kaip galima užmiršti save? Sibiras. Širdyje taiga. Prakirsiu ledus, kevalą, kokoną Tavo pigios būties ir gal... Stokis! Raudoti norisi… Prašau! Klūpėk ir daužk dar ir dar kumščiu krūtinėn, melsk pasigailėjimo, merdėk, alsuok dusuliu, sprink krauju ir, pagaliau, atleisk sau. Atleisk sau kaip žmogui – netobulam Dievo tvariniui, kuris sukurtas klysti. Ir mokykis, mokykis, mokykis gyventi! Dievaži, nežinai, kada Tave vėl apmėtys akmenimis. Kartais pagalvoji, kad geriau prieš tokią žiaurią egzekuciją verčiau iškart sprandą nusuktų. Tačiau ar sakė sutvėrėjas, kad bus lengva?
Nemoki žaisti šachmatais? Tau ir nereikia, nes už Tave partiją sužais, žirgeli. Nevisiems gi lemta valdyti. Kartais užtenka daryti tai, ką puikiai moki – profesionaliai risnoti. O jei norisi joti: lėkti ir jausti, kaip vėjas veliasi plaukuose, smelkiasi savo didžiu gaivumu, srovena šnervėmis it gyvasties šaltinis tiesiai į plaučius ir užpildo juos gyvenimu? Taip, tada reikia joti. Kam risnoti, jei gali šuoliais.
Šilta pasidaro tuomet, kai išgyveni kažko buvimą už nugaros - aštrus žvilgsnis veria Tave kiaurai, skverbiasi į mintis ir kvatojasi iš Tavo nuodėmių: paikumo, negalėjimo ryžtis, pasalūniškumo, prieteliavimo miniai, tingaus kvarksėjimo „rytoj“, o iš tikro – niekada. Žmogus gi bijo būti pašieptas, nuvertintas, tad, jei jis turi orumo, bent kartkartėm nusivalys purvabrydžius, grįžęs iš kelionės. O jei tingėsis... – kita kalba. Šilta, nes ne vienas. O jei už nugaros esantysis ne tik pamokslaujančiai kvatojasi, bet ir paplekšnoja per petį? Darosi dar šilčiau. Sibirietiškas dvasios atodūsis kvepia alyvom. Jazminai žydi Tau už nugaros, mielasis... Tai Jis – šventas atminimas – artimas žmogus, žodis ir buvimas. Jėga, kuri Tave dar laiko, kad nenugarmėtum savo paties akių pakvaišime.
O kai padavėja paklausia, ar dar ko svetys norėsiąs, užsakai mums abiems ramybės ir, net neparagavęs, leki šuoliais. Niekis. Sąskaitą tebūnie apmokėsiu aš – juk už ramybę.