Įdėmiai spoksojau į savo atspindį sename veidrodyje drožinėtais rėmais. Aiškiai mačiau, kad kažkas ne taip. Nors akys nebuvo taip stipriai pakitusios, kaip pasirodė pažvelgus pirmą kartą, tačiau maži tamsaus mėlio krisleliai, įsispraudę rainelės juodumoje, nedavė ramybės. Ir kiek daug apie save dar nežinojau! Nė nemaniau, kad akys gali mėlynuoti vien dėl to, kad padariau kažką gera... Negi Mona šito nežinojo? O gal tyčia nesakė?
Taip bemąstant man ėmė rodytis, kad net juodi it smala plaukai įgijo rusvų atspalvių, todėl dar labiau suglumusi palikau veidrodį vieną.
Tą akimirką aplink mane stojo bekraštė tyla. Nors vidury girios rymančiame namelyje buvau vienut vienutėlė, tačiau šita tyla buvo kitokia – tai buvo Monos atnešta tyla. Jai ateinant nutildavo ne vien tik paukščiai ir vabalai, o, rodos, net langai ir durys sustingdavo, bijodami girgžtelėti. O man krūtinę lyg akmuo prislėgdavo.
Ir dabar sunkia širdimi atvėriau duris. Lengvai plevėsuodama ilga juoda suknia ji įžengė į proskyną. Nedrąsiai žvelgiau į Moną, laukdama, kol ji begarsiais žingsniais, nė neįspausdama samanose pėdsakų, priartės.
– Jūrante, – nuaidėjo sodrus balsas, perskrosdamas proskyną. Paskui per sekundę Mona atsirado priešais mane, ir širdį dar labiau suslėgė.
– Mona, – nusilenkiau aš.
Taip mes sveikinomės. Niekas man neaiškino, kodėl vietoje „labas“ buvo tiesiog ištariamas vardas – vardas, kuris buvo Monos dovana. Tiksliau, turėjau tai laikyti dovana...
Mona atrodė pikta. Tokia ji buvo visada, todėl negalėjau suvokti, ar pyktis susijęs su žmogysta.
Svarsčiau, ar ji mato mėlį mano akyse, kurias kiek galėdama kreipiau visur, tik ne į ją.
– Gėdykis, Jūrante, – ištarė ji taip garsiai, lyg tebestovėtų kitoje pievos pusėje, ir aš net sudrebėjau nuo garso, stipresnio ir už virstantį ąžuolą.
Nulenkusi galvą laukiau, kas bus toliau.
– Paleidai sekamąjį, nemokša! Vos tik išlindo iš po ąžuolo, reikėjo pult. Sakau tau tūkstantąjį kartą. Reikėjo jį nudobti.
Piktas Monos balsas užpildė visą namą iki pat tolimiausios pakampės. Krūpčiojau nuo kiekvieno skiemens, nežinodama, ką sakyti, ir prisimindama, kad ne tik nepuoliau žmogystos – priešingai, aš jam padėjau.
Ūmiai mano krūtinę pervėrė siaubingas skausmas. Lyg žnyplėmis suspaudė širdį. Iš to skausmo suklupau ant grindų, ėmė svaigti galva. Tuomet pakėliau ašarotas akis į Moną. Jos veide švietė piktdžiugiška šypsena.
– Išdavikė, – sušnypštė ji, įtempusi savo ilgus rankų pirštus ir spausdama vieną delną į kitą. Skausmas mano krūtinėje tapo tiesiog nepakeliamas. Mona kažkaip suprato, ką galvoju... Man galas.
– Jis ne priešas... – beviltiškai sušnabždėjau, vos galėdama kvėpuoti.
– Tu – gėda visoms laumtakėms. Bet džiaukis, Jūrante, kad esu gailestinga... Jei neištaisysi, ką padariusi, iki aušros... Rytoj tau saulė jau nepatekės.
Mona darsyk suspaudė delnus, suverždama mano širdį. Prieš užtemstant akims dar mačiau juodos suknios skverną, dingstantį tarp medžių – kitoje pusėje, nei augo ąžuolai. Kitoje pusėje, nei slėpės tas, kurį ką tik paleidau, o dabar žūtbūt turėjau rasti.