Greit man bus septyneri. Dar kvailiukas. Bet mano auklė guodžia: ,,Nenusimink. Mokykloje  košės įkrės, būsi protingesnis”. Kol kas esu visiškas neišmanėlis, todėl ir elgiuosi kaip visi mažvaikiai. Ir šįvakar iš savo prižiūrėtojos išvaizdos supratau,  padaręs nepataisomą klaidą. Kad būtų aiškiau, pradėsiu iš eilės. Kada atsidūriau už šitų neįveikiamų tvorų, piktų šunų ištikimai saugomų, nežinau. Dviaukštis namas, kuriame gyvenu, prasideda giliai po žeme. Tik maža jo dalis kyšo, saulute džiaugiasi. Bet  požeminis pasaulis pats įdomiausias. Ten didžiulės puošnios salės, žaidimų kambariai, baseinai, saunos, boulingas, treniruokliai ir daugybė kitokių prašmatnybių, man nesuvokiamų, kam visa tai reikalinga. Po tą didžiulį pastatą laisvai galiu vaikštinėti tol, kol tarnai  ruošiasi naujam pokyliui. Bet renkantis svečiams mane uždaro  mansardoje. Prineša daugybę žaislų, uždraudžia net  pro langą vypsoti. Sunku iškęsti, nepasižiūrėjus nors pro užuolaidų plyšelį, kai aplinkui trenkia maršai, didysis gėlynas nušvinta įvairiaspalvėmis girliandomis, gelmėn įbridusio tilto atšvaitai spindi skaidriame ežero vandenyje. Iš prabangių limuzinų plaštakėmis skriste išskrenda grakščios panelės, išsiropščia pilvoti orūs ponai. Vorele, gėrėdamiesi savimi, jie artinasi prie didžiojo fontano, kur žaismingai pagal muzikos garsus šokinėja vandens čiurkšlės, nardo auksinės žuvelės. Akių neatitraukiu nuo jaunos, labai gražios, liūdnos ponios. Neiškentęs užsikariu ant palangės, prispaudžiu nosį prie stiklo ir įsistebeiliju į moterį. Toji taip pat kilsteli galvą. Mūsų žvilgsniai susitinka. ,,Mama! Mama! “- suspiegiu neištvėręs. Dama nosinėle perbraukia veidą. Nusisuka. Prie jos prišoka pliktelėjęs senis, piktai timpteli ir nusiveda už kampo. Aš lipte prilimpu prie lango rėmo. Staiga triukšmingai atsiveria durys, mane pastveria įsiutusi žmogysta, akimirksniu nuo palangės nutrenkia žemyn.
- Kaip išdrįsai ponams ramybę drumsti, neklaužada?! Marš tučtuojau į lovą! Nesuvoki, žioply, kokią nemalonę užtraukei visiems?!
- Tai buvo mano mama, aš noriu pas ją!”- nepasiduodu..        
            - Užmiršk ką matei. Tavo motinos čia nėra ir nebus! Ir tau, šunyti, tuoj baigsis katino dienos. Sužinosi putros skonį, vargo pele!
Nuo rytojaus mano gyvenimas tikrai pasikeičia. Visi manęs pradeda nekęsti. Kai paprašau valgyti, atšauna: ponaičių laikai praėjo, gali pats pasiieškoti. Jaučiuosi atstumtas, nereikalingas. Nutaikęs progą, šmurkšteliu pro pravirus vartus   ir pasileidžiu tekinas per  mišką. Manęs niekas nepasigenda, nesiveja. Einu, kur akys veda. Pavargau. Atsisėdu po medžiu prie užpelkėjusio ežero. Saulė netoli laidos. Aplinkui nė gyvos dvasios. Pradeda krėsti drebulys. Net alkio nejaučiu. Sėdžiu ant minkštų samanėlių, stebiu raibuliuojantį vandenį. Atsisveikindami spinduliai nutiesia ilgą siaurą taką per švytintį vandens paviršių. Tokio grožio dar neteko matyti.  Šimtąkart gražiau nei šunų saugomoje irštvoje. Apsunksta vokai. Merkiasi akys. Išvystu per bangas bėgančią moterį. Tą pačią, kuri verkė prie fontano. ,,Mama! Mama!”- šaukiu, bet atsikelti nepajėgiu. Laukiu, kol ji priartės prie manęs. Jaučiuosi su žemėmis suaugęs. Negaliu iš vietos pajudėti. O mama jau čia pat. Tuoj tuoj jos švelnios rankos palies mano plaukus. Susigūžiu iš laimės…
- Vaikine, gal padėtum man valtį kilstelėti. Matyt, prakiuro. Šitiek vandens prisisunkę.
Pašoku lyg įgeltas. Nieko nesusigaudau. Mama dingo! Supykęs verkti pradedu.
- Tai ko praskydai, berneli? Aš pagalbos paprašiau, o jis… į dūdas.
Nepažįstamasis pats susitvarko valtį, susideda kuprines, meškeres. Ruošiasi plaukti. Persigalvoja.
- Plaukiam vėžiauti, berniuk. Manau dar nesi tokio padaro matęs.
Strykteliu į šalį. Pasipustau padus. Tačiau vyriškis už mane vikresnis ir stipresnis. Sugriebęs už pakarpos, nesunkiai pasodina ant valties suolelio. Nusišypso plačia šypsena ir lyg niekur nieko pradeda pasakoti, kokie vėžiai aname krante po medžių šaknimis veisiasi. Susidomiu. Nepajuntu, kaip pasiekiame vėželynę.
- Mano vardas Viktoras. O tavo?
- Tomas.
- Dabar jau esame tikri draugai. Imk prožektorių, pašviesi. Aš pasižiūrėsiu, kas po išvartomis dedasi.
Dėdė iš vandens ištraukia ranką.Už piršto tvirtai žnyplėmis laikosi tamsus ūsuotas gyvis. Aš jo neliečiu. Bijau. Netrukus krepšyje jau krebžda visa dešimtis.
- Pone, ką veiksite su tais vėžiais? Mačiau, mūsų namuose  raudonus valgo, o šitie…
- Aš joks ponas. Prašau mane vadinti vardu. Jei labai sunku, gali dar pridėti – dėde. Ponai  aną ežerą apsitvėrę. Ten net uodas snapo neprakiša. Gal ir tu iš tos pusės? O vėžiai. Matysi, ir mūsų paraudonuos.
Tyliu. Nutyla ir mano bendrakeleivis. Viktoras išsitraukia iš maišelio prakurų. Sukrauna lauželį. Pakiša degtuką. Maloni šviesa lyžteli mūsų veidus. Vėl matau geraširdišką dėdės Viktoro šypseną.
- Puikiai padirbėjom. Metas vakarieniauti.
Keista, šito vyro aš jau nevengiu. Rodos, labai seniai jį pažįstu. Kemšu  išdėliotą maistą, užsigeriu skania čiobrelių arbata. Čia mes ir užmiegame, besiklausydami pratisos lakštingalų giesmės. Rytmetį pažadina skardus gegutės balsas. Dėdė jau užmetęs meškeres. Kibire pliuškena kilograminė lydeka. Ant kupsto lėkštė, kupina didelių raudonų vėžių.
- Matai, kaip dviem geriau sekasi. Vienas tokio laimikio niekados nesu pagavęs. Išsivirsime žuvienės. Iš gardumo liežuvius prarysim!
Papusryčiavę kopiame į piliakalnį. Visa apylinkė po mūsų kojomis driekiasi.
- Žvilgtelk dešinėn, ten mes susitikome. O antai ir aptvertieji mūrai, apie kuriuos tau vakar užsiminiau. Ar esi ten kada nors buvęs?
Tyliu. Viktoras kažką nujaučia, bet neišsiduoda. Jis tvirtai suspaudžia mano ranką.  Risčia pasileidžiame pakalnėn. Iš laimės pradedu kvatotis! Niekados nebuvau toks laimingas! Man visiškai nerūpi, kas bus rytoj, poryt. Šalia manęs geras žmogus ir to gana. Gal jis padės ir mamą surasti...
Tai buvo labai seniai. Apie šį nuotykį išdrįsau papasakoti tik po daugelio metų, kai susilaukiau savųjų atžalų, kurios vieną vakarą manęs paklausė: ,,Tėveli, o kur tavo gimtinė ir mūsų seneliai?”