Žmonės būna gražiausi, kai nuoširdžiai juokiasi. Kai nė patys nepastebėdami šypsosi iki ausų galiukų, nes labiau šypsotis jau nebeįmanoma, o akių kampučiuose susimeta mažos raukšlelės. Ir tai nėra mėnesio staigmenos, ar kito reto džiaugsmo pasekmė, tai paprasčiausiai tos nepastebimos akimirkos, kai kažkas tave trumpą akimirką nudžiugina. Ir ta akimirka tokia mažulytė, kad gali likti net paties nepastebėta. Bet kažkas akies krašteliu pagauna tą šypsnį ir viskas, jis jau nebeišsitrins, jis būna įformintas ir užregistruotas šypsenų banke. Gali tęsti sakinį šratinuku ar stebėti varnas  už lango, gali jos  net neprisiminti, bet aš tikiu, kad tokios šypsenos kažkur priverčia elektros lemputę sužibėti ryškiau.