Kai išgramdai žodžius
Ir nešiesi save tarsi akmenį
Į negyjančią naktį,
Kur pilnatys byra į plaukus,
Pagalandi mintis
Ir be sopulio perbrauki ašmenis,
Pasistiebti bandai lig dangaus,
Bet sparnai neužauga.
Tirštą sutemą delnu
Semi ir dediesi į tuštumą,
Kur širdis nežiojėja,
Tik sieloj lig alpulio dilgsi
Ir save išgirsti –
Vieną pratisą skaudantį kuždesį,
Neprasikala niekad
Į naktį prapuolantis žvilgsnis.
Vėl bežadis dangus,
Šaltos lūpos išgers mėnesienas,
Į pražilusį rytą
Įbris tavo sunkūs atodūsiai,
Tik pageltęs ruduo,
Toksai pat abejingas ir vienas
Liks palaukėj plynoj
Po numirusiu beržu stūksoti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-10-26 17:32:20
Neatsistebiu - kaip tai susidėlioja....
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-27 09:02:47
Vaizdingas, jausmingas, skaudus... patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-26 22:50:51
Labai vaizdingas, taip jausmingai ir subtiliai perteikta širdies kalba ir labai gyvenimiškas.Į mėgstamiausius.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-26 17:49:25
labai gražiai sueiliuota...nors jausmas labai sunkus, bemiegė sielos skausmo naktis ... kažkas panašaus, kai dangus griuva, kai netektis drąsko širdį į skutelius... būna ir taip...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-26 16:55:40
Kai kur gryninčiau, tegu išlieka jausmo subtilumas.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-09-26 16:54:15
Taip. Pripildei dūšių tikruma. Nuostabu.