Įtraukiu. Išpučiu. Ir vėl...
Cha. Ne, nerūkau. Rūkau, bet ne dabar. Tiesiog stoviu prieš veidrodį ir tikrinu papildomus kilogramus. Kol kas gražūs ir jie. Tobulas kūnelis... Nors imk ir įsisiurbk į tas braškių skonio lūpas. Kažkas sakė, kad jos skaniausios pasaulyje... Deja, negaliu- jos mano, negaliu jų pasiekti. Po galais. Ką tik, tavo dėmesiui, sužinojau, kad negaliu padaryti visko... Negaliu pamylėti savęs taip, kaip tu, jei esi vyras.
Rašau ne apie tai, bet tai irgi svarbu. Kiekvienas kiekvienas mano žodis svarbus. Nedrįsk sakyti, kad tai bereikšmės paistalionės, nes prakeiksiu. Ir ant šitos purvinos žemės užgrius dar purvinesnis dangus. Ko gero, mes jau arti to. Orgazmo. Kai gulėsim ramūs ir dėl nieko nekvaršinsim sau galvos. Prie šios temos dar grįšiu, o dabar, manau, norėtum susipažinti...
Aš Deimantė. Taip, žinau, nuostabus vardas. Ir aš pati nereali. Pamatęs nepatikėtum, kad aš geriu gaiviuosius stipriuosius gėrimus, spjaudausi ir pirštais dulkinu kales. Kai nieks nemato...  Juokauju. Tai žiauru. Kaip ir suknistas gyvenimas. Nesakyk, kad jis nežiaurus, nes tuomet atsakysiu, kad tu kvailys, nieko nejaučiantis bukaprotis... Man šalta. Nuo visų šitų neprasmingų išvedžiojimų tik sukasi galva... „Skaityk Šventą Raštą.“ Eik velniop. Tik aš šventa, o čia dar kažkoks raštas. Ir mano žmonės šventi. Bet jų dar nėra... Nes visi kvailiai nesupranta, kas aš. Ir nusisuka, atkiša subines, kai prašau dar pasilikti... Tik dėl jų gerovės stengiuosi, o man spjauna tiesiai į akis ir rėkia... Gal tyliai, bet rėkia, kad aš per daug sau leidžiu. Būk mano žmogus. Prašau, paklausyk šių žodžių.
Juk nekalbėčiau, neturėdama ką pasakyt.
Tai suknista įžanga. Tai mano metai. Cha. Įžanga. Įvadas. O gal turinys. Veikiausiai būsiu teisi, jei pavadinsiu šį mėšlą Pradžios knyga. Nes tai pirmas ir (ne)paskutinis darbas, kurį skaitysi... Kurio neskaitys niekas. Cha.
Grįžkim prie manęs. Ir paimkim mane už rankos, nes aš dar pažeidžiama. Ir laukiu bepročio, kuris sugebės suprasti šią mintį.
Man septyniolika metų, bet tai dar nieko nereiškia, todėl skaityk toliau. Juk suvoki, kaip stengiuosi prikaustyti tavo mažą gražų dėmesį prie šio veikalo, nenoriu, kad rėktum... Taigi, man septyniolika, bet jaučiuosi šiek tiek vyresnė. Patyriau gal šimtą kartų daugiau už bet kurį iš jūsų... tai yra, už tave... Persistengiau. Aš išvis nieko nepatyriau, gal dėl to ir esu tokia. Tobula...
Ir mano Pradžios knyga yra kažkas tokio. Aš tikrai nusikalbu. Tikrai atsiprašau, jei nori nebeskaityk. Tuščiažodžiavimas nėra gera savybė, todėl pradėsiu suknistą pasakojimą apie tris svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus, o tau belieka tik pamąstyti. Iki šiol paminėjau tik savo vardą ir amžių, o perskaitęs viską iki galo, jau būsi supratęs visą mane.
Gal šis darbas vulgarus, mano kalba grubi, bet visame tame yra tiek jausmų, kiek tik turėjau. Čia visa aš. Imk.