Kai ekrane “Drąsiaširdis“ įkvepiančiai sušunka: „Jie gali atimti mūsų gyvybes, bet niekuomet neatims mūsų laisvės!“ nežinau, ar egzistuoja toji laisvė, kurią galėčiau prarasti, kurią skaudėtų prarasti.
Laisvė būti – žmogumi. Tikėti tuo, kas žodžiais neišsakoma. Kažką turėti. Kažkam priklausyti. Daryti. Kurti. Prarasti. Bijoti prarasti. Sakytumei, kalėdinis atvirukas. Dovanos po eglutėmis, kai nebereikia džiaustyti kojinių ant moliu apdribusių krosnių, užspeistų keramikinėmis plytelėmis. Man reikia laisvės, jaustis savo vietoje. Jausti savo vietą. Būti laiminga.
Kartais galvoju, kad tikroji kūryba yra laisvė. Kai viską atrandi iš nieko. Sprogimo akimirka, kol viskas pasibaigia. Kol pradedi trokšti, organizmas konvulsiškai reikalauja atsisakyti tuštumos, prisipilti minčių, net jei tos gličios ar tąsios. O minčių konsistencija... Blakės, bespalvės, apdraskytais sparnais blakės.
„Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Ne stebuklų šalimi, laiminga pabaiga, ne. Kvapu, kai žemėn smilksta lapai, kai atnašaujam žiemai. Kiekvienas savaip, kaip nemokam. Kai būti nereikalinga, skaudu, nepatartina. Jei laisvė įpareigoja būti laisvu, į jos vergovę vedasi vedasi pulkai, ir žarsto žiedlapius, kuriuos kedena vėjas. Jei laisvė atsisako begalybės, pasaulis baigiasi, prasideda paradas. Jei laisvė...
Panorau priklausyti žodžiams. Mintims. Dykumų rožėms ir garnio tylai. Pažinti laisvės formą, jos kvapą... ne, tai nebūdinga. Nei man, nei tau. Tiesiog. Nebūna šitaip.
Kalbėtis su liūdinčiais kaštonais, džiovintomis vyšniomis ir savo lūpomis. Kalbėti savo akims, savo nosiai, liežuviui. Kalbėti, kalbėti, kalbėti. Nes nesigirdi. Kai nesigirdi. Kol nesigirdi.