Kadangi Radasta man atvėrė akis ir nurodė, kad tokiu pavadinimu jau yra parašytas sonetų vainikas D. Teišerskytės, turiu visų skaitytojų atsiprašyti, kad nugvelbiau šį pavadinimą ne iš blogų sumanymų, o tiesiog taip pat sumąstydama, tai prašau visų, siūlykit ir padėkit man sukurti naują pavadinimą tiems mano menkiems sonetams. Toliau spausdinu visus likusius, nes jei jau Radasta nesuprato ir pareiškė –kaip aš tokia nesupratinga, parašiusi vieną sonetą pavadinau jį vainiku,tai dabar noriu įrodyti, kad čia parašytas vainikas iš 15 -os sonetų, o ne vienas atskiras. Pagalvojau, kad kiti gali irgi nesuprasti. Skaityti bus ilgokai, bet turėkit kantrybės, būsiu labai dėkinga. O pavadinimui mintis sukasi: gal – \\ Po rugsėjo dangum \\ ? Kol kas taip ir pavadinsiu. Jei yra galimybės, paprašyčiau moderatorių pakeisti sonetų vainiko pavadinimą.O paskui bus matyt.Gal vėl nepataikiau...


5.  


Mintys keičias, sukas gyvenimo ratas.
Kinta auštas žvaigždėtas rugsėjo dangus.
Blyškios mintys ryškėja ir geriau matos,
Rankom tiesias į saulę sužvarbęs žmogus.

Užtenka keliauti, namuos tavęs laukia.
Ta kelionė ilga iškankino visus.
Plaukia debesys sunkūs, plaukia ir plaukia...
Toks rugsėjo sužvarbęs ir šaltas dangus.

Dingo spindinčios rasos, žaros auksinės,
Kur šilti vakarai? Ir vėl lyja lietus...
Stovi beržas nuliūdęs lapais variniais,
Greit tų lapų visai, jau visai nebebus...

Kai prašvinta laukta taip saulėta diena,
Kyla rūkas svajonėm ir krinta rasa.

6.  

Rūkas kyla svajonėm ir krinta rasa,
Tolumoj švinta rytas, jau gęsta naktis.
Ak, sustoki širdie, argi tau ne gana?
Juk likimas paskyrė naujas vėl viltis.

Mano laikas sustingęs jau juda pirmyn.
Naktį keičia diena, vėl rugsėjo dangus...
O tas kelias, kuris mudu veda tolyn  
Tiesias, raitos ir kito tikrai jau nebus.

Paėmęs už rankos vesk mane tuo keliu.
Aš tikiu tavimi, tu – tai aš ir viltis...
Negaliu netikėt, negaliu, negaliu,
Tiek praeita kartu, lygiai tuksi širdis.

Sukas laikas, suka gyvenimo ratą,
Kiek mums liko dar kelio – Dievas temato.


7.    

Kiek mums liko dar kelio –Dievas temato.
Prieky žengia viltis, mes abu paskui ją.
Nemažai artimųjų liko už rato,
Mes abu susikibę dar eikim drauge.

Širdy atminimas pakrantės saulėtos,
Jaunystės klajonių ir sparnuotų minčių.
Prabėgo tie metai, nežymiai, iš lėto,
Nešdami svajones prie bevardžių krantų.

Už jų neaprėpiama juoda platybė,
Ryškios žėrinčios žvaigždės atspindi mintis,
Surinktas svajones – visa begalybė,
Siunčia likusiems Žemėj savąsias viltis.

Mes keliaujam drauge, tu visuomet greta –
Su tavim mes kartu ir visur, visada.


8.  

Su tavim mes kartu ir visur, visada.
Aš girdžiu širdies dūžius ir tavo žodžius
Ir kai būni toli, ir kai būni šalia.
Šis ryšys nenutrūks, niekur jis nepražus.

Kartais miglos uždengia mums kelią, akis,
Juodi debesys užgula pusę dangaus.
Ir dienoj taip tamsu, tarsi būtų naktis,
Tu jautiesi lyg būtum tik pusė žmogaus.

Slegia mintys ir aukštas rugsėjo dangus,
Pliaupia šaltas lietus, tuoj ugnelė užges...
Iškentėsiu aš viską, šis jausmas nežus,
Juk tik mylinčios širdys vis degs, neužges.

Įsismelkia į širdį maudžiantis jausmas,
Nuo dangaus su aidu atsimuša skausmas.


9.  

Nuo dangaus su aidu atsimuša skausmas,
Širdy nuojauta sklinda ir skleidžia garsus.
Nejaugi, nejaugi tas rudenio jausmas
Neramina mane ir toksai jis baugus?

Taip verkia šlamėdami lapai po kojom
Ir rytas išaušęs nebejaudina mūs.
Tik lapai, tie lapai raudoni, geltoni
Dar pradžiugina akį kai giedras dangus.

Sugėrusios ilgesį tyli svajonės,
Jos negali pakilt nuo rudens darganos.
Vėl lyja lietus. Tiktai vėjo dejonės
Išbarstytas spalvas dar po žemę nešios.

Kai apsunkus širdis ir taip šalta, nyku,
Gervės klykdamos šaukia keliauti kartu.


10.        

Gervės klykdamos šaukia keliauti kartu,
Šūksniu ilgesio kviečia kilti į dangų.
Negaliu atitrūkt, neturiu juk sparnų...
Kaip palikt savo žmogų– artimą, brangų?

Pučia piktas šiaurys. Toks rugsėjo dangus...
Skverbias vėl pilnatis į sielos kamputį.
Nuo lietaus rudeninio tuoj lapai supus.
Rugsėji, leisk saulei ilgiau dar pabūti.

Liūdnos mintys nusitęsia tavo keliu.
Jaučiu širdimi tavo sielą neramią.
Kaip ilgai nėr tavęs, tiek dienų, tiek naktų...
Susitaikiau su tuo, likimas taip lemia.

Girdi? Dangumi plaukia ilgesio šauksmas.
Svaiginančiai nuostabus grįžtančiam jausmas...


11.  

Svaiginančiai nuostabus grįžtančiam jausmas,
Kai žinai – tavęs laukia ir skamba dangus.
Ištirpsta sunokęs ir maudžiantis skausmas...
Sugrįžai, sugrįžai į gimtuosius namus.

Tau ošia rugsėjo nuspalvinti medžiai,
Šnara takas nuklotas auksiniu variu.
Danguj ilgesingai nusidriekia lemčiai
Patikėti keliai amžinųjų žvaigždžių.

Jau namie...Užtilo širdies neramumai,
Dabar tu su manim. Židiny vėl liepsna
Skaisčiai dega, į dangų nekyla net dūmai...
Vėl laiminga. Trumpa vėl naktis ir diena.

O po kiek išlauktų, nemiegotų naktų,
Susitinkam ir einam tik dviese, abu.


12  

Susitinkam ir einam tik dviese, abu.
Ugnyje baigia degt nuolankus ilgesys.
Pažvelki į dangų! Toj aukštybėj – kartu,
Lyg du debesėliai, kurių nieks nepavys.

Su tavim vėl kartu ir rugsėjo dangus,
Pilnatis – palydovas tų mūsų jausmų.
Mes kartu, vėl kartu ir kitaip jau nebus,
Ligi pat paskutinių skirtų mums dienų.

Man nieko nereikia, tik kad būtum šalia,
Kad šilumą jausčiau kaip anksčiau – visados.
Abu mes suprantam, tokia mūsų dalia.
Pakartok tris žodžius, nepamiršk niekados.

Jau šitaip seniai mano balsą girdėjai...
Mums šnara vėl tyliai tie rudenio vėjai....  


13.  

Mums šnara vėl tyliai tie rudenio vėjai,
Seka liūdesio pasakas mėnuo danguj.
Tu jų neklausyki net žiemai atėjus,
Juk svarbiausia – pavasario šventė viduj.

Aš kalbu tik jausmais, kitaip nebemoku  
Ir mylėti galiu tik visa širdimi.
Nuogi medžiai man žydi, nors ir ankstoka
Tam pavasariui būti. Tikėk manimi.

Tikėjai manim, kai išskyrė mus laikas,
Kai kiekvieną žingsnelį lydėjau kely.
Stiebias saulėn užgimęs nuostabus daigas.
Imk tą šilumą, esančią mano širdy.

Kely mano balsą pastoviai girdėjai...
Neapvilki manęs, juk meile tikėjai...


14.  


Neapvilki manęs, juk meile tikėjai...
Tavo žodžiai įstrigę giliai širdyje.
Antrą kartą kartoti tau nereikėjo,
Tarsi strėlės susmigusios – jie manyje.

Kaip liko ant kūno ir pėdsakai lūpų,
Ir karšti spinduliai tavo rankų švelnių.
Svaiginančios naktys, tik laiko vis trūko...
Ir dar trūko rytinių tavų bučinių...

O bėgdamos dienos metus mums skaičiavo,
Žemėn auksu byrėjo rugsėjo gaisai.
Tik vienišą pušį vis vėjas lingavo,
Saulėn stiebės sudygę tie mūsų daigai.

Rugsėjo naktis anksti pakeitė dieną...
Taip svaigina mane ryški mėnesiena...


15.  


Taip svaigina mane ryški mėnesiena,
Užburta aš rugsėjo naktinio dangaus.
Palydžiu į tolį svajonę ne vieną...
Ir tikiu, kad likimas manęs nenuskriaus.

Mintys keičias. Sukas gyvenimo ratas.
Kyla rūku svajonės ir krinta rasa.
Kiek mums liko dar kelio – Dievas temato,
Su tavim mes kartu ir visur, visada.

Nuo dangaus su aidu atsimuša skausmas,
Gervės klykdamos šaukia keliauti kartu.
Svaiginančiai nuostabus grįžtančiam jausmas,
Susitinkam ir einam tik dviese, abu.

Mums šnara vėl tyliai tie rudenio vėjai.
Neapvilki manęs, juk meile tikėjai...