Kurgi bėgi, kur leki taip, paikas vėjau,
Per apsunkusias viršūnes obelų?
Raudonšonių obuolėlių tiek prisėjai,
Kad renku, renku – nesurenku.

Imk geriau mane į savo šaltą glėbį,
Nešk dar kartą į nuliūdusias rudens lankas,
Kad išvysčiau Nemunėlio žydrumėlį,
Akimis paglostyčiau nubėgančias bangas.

O galbūt toliau kartu nuklyskim,
Kur už upių kitos šalys, kur uolų kalnai,
Ten lietuvį, savo brolį, kopiantį sutikim,
Pasakykim, kad laimingai grįžtų būtinai.

Suprantu, tau mano mintys tiek terūpi,
Kaip ir sudraskyti balto rūko draikalai,
Kur ankstyvą rytmetį vos vos papūtęs,
Džiūti su voratinkliais iškabinai.

Ir vis tiek, būt gera atitrūkti
Nuo šios žemės rūpesčių menkų,
Tavo laisvės svaigulį pajusti
Be draudimų, varžančių saitų.