Kai prē Smetōnās par radiafonų ažgēdōdavā Kipras Petrauskas sāniai labanāriškiai su šypsenėli` sakydava:
- Va, mūsų Cipriukas gieda.
- Ale, matai, kaip gerai traukia. Nu, ānas ir vaiku bũdamas turė`ja balsų.
Kai nuveidavām prē Labanārkās maudytis, tai taip ažspiegdavā,- tesiog cypdavā, tai nars ausis ažsikimšk. Visus perrė`kdavā. Až tai jį ne Kipru ā Cipru ir vadint‘ pradėjām.
-Ā atsimenat, kai par labanārines dūkdavam...
-Aaaa, - smagu bũdavā. Ale ānas vienų labanārīnī prismint‘, tur būt, nelabai nori.
-Kakių?
-Nu tų, kai Bikaus kiaulās jo kelniōtes suėdę.
-Nu, matai, anas nā to ir mėgsta šitų dainų:
-Bernužėli nesvāliok
Sutepsi žiponų...
Šypterė`davā sāniai, ale kaip ti bũvā provydavā ne ukvatniaĩ. Negi išduosi draugą kadais turė`tų bėdų. Nugirdau tik vienų roz māterė`las pletkavōjunt, kad visās Labanōrā mergiōtēs jį pasdabojį bũvā. Anas ir prisiminē liūdnai linksmų Cipriukā labanārinį.
* * *
Saniau par labanārīnēs atlaidus visam krašti nā Vilniaus, Utenos lig Vilkmergēs bũdavā ir didžiausias kermošius. Žmānių privažiuodavā tiek, kad visi atšlaĩmai prē namų bũdavā ažùstatyti vežimais. Kad daugiau sutilpt‘, ārklius iškinkydavā ir jienas parišdavā prē vežimų stačiai, tai tēsiog matydavās jienų miškas. Arkliai rupšnōdavā šēnēlį iš vežimų ir bũdavā spakaini, kol‘ gaspadoriai pāteriauna ir par Dēvulį ažtarimā prāšā.
Mēstēliā plēciuj vežimus statydavā tie, katrie turė`jā kũ nārs parduot‘. Vežimai bũdavā sustātāmi ailė`m ir žmonēs aidavā nā vežimā prē vežimā, derė`davās, pirkdavā. Ko tik čia nebūdavā! Čia ir kvapnūs ābāliai, grūšiās, dā ir vēlyvų slyvų būdavā. Ā kiek pyrāgų, cukierkų, baronkų, bundelių,-nat sāilās visiem varvėdavā. Atveždavā ir knygų ābrāzdėlių ir švintų ir šiaip gražių vaizdēlių ir aišku maldāknygių. Linkiškas pardavinėjā atvirai ā jei narė`davai lētuviškās tai ilgai ieškōdavā ažkavōtās šieni. Žandārai gaudydava tadu ir tremdavā až tai Sibiran. Nu, ā bōbām,- medžiagų undarōkam, nažutkėlam, sukniām, mergiōtēm skarālių, vyram milāliā un sarmēgėlių čebātų kruominių aulinių, kamāšų, - gi ruduo, žiema ataĩna. Va, arielkų pardavinėdavā tik karčiamose ir krāmēliuose par žydelius, až tai anie ir par pamaldas būdavā apgulti paūliavot‘ panūdusių bernų. Alaus bũdavā ne viena bačkēlā un vežimų atvežta nat nā Pānevēžiā, katrų šinkavōdavā medinēm ar mālinēm kvōrtām.
Didžiausias džiaugsmas tai bũdavā vaikām. Aidami pulku prā vežimus varvindavā sāilas, ir, dabok, vienas kitas ir ištiesia patikusiam vaikui ōbālį ar cukierkų. Ne dykai išeidavā. Vaikai pasdalydavā su draugais, pakaštavōdavā ir, dabōk, pasgavis tėvų ar momų jau timpia prē to vežimā, sākā – nupirk, čia labai gardu.
Cipriukui toji labanārinē tai prasdėjā labai laimingai. Tėvas par žydēlį ažusākē medžiagos ā kitas pasiuvā jam pirmų gyvenimi kuŏstiumų. Kuŏstiumas bũvā labai gražus, mėlynas, kēlnēs ilgās su šleikām, priekį nat su brunktu. Švarkelis irgi su kišēnēm, dviem ailėm guzikų, beveik kaip gimnazīstā. Pā švarkeliu dā pavilkā baltus perkeliavus marškiniōkus su kvarbatkuotu plačiu kalnierium, parīšā mėlynų kasnykų. Kamašiukai pirkti unksčiau, ale grāžūs, juodi iš kruominēs minkštos skūros, blizgėjā, nēt šviesūs plaukai paslinkus mātēs kaip un zārkālā. Nu tikras kavalierius!.
Kai pasrodē mēstēlį, jį apspitā draugai, čiupinėjā iš visų pũsių ir jau pavydėjā nesvietnai. Nugi kų gali duot sāvā vaikui vargonykas ir kų paprastas mužikas - nesulyginsi. Visi vaikai lig mākyklaĩ mēstēly tais čėsais vāsarų uliōdavā tik su drābiniais marškiniōkais lig kelių, nu pastāikydavā ir trumpakelnių.
Ale Cipriukas nebuvā uonarāvas. Ānas paslābinā su vaikais ir visi paslaidē dūkt‘ pā kermošių.
Vykā pāmaldās. Tėvas vargānāvā, moma gēdojā chōri, brāliōkas Mikas ti irgi, ā Cipriukas davēs su vaikais tarp vežimų. Vienas iš draugų priė`jis prē vilenskā žydēliā ėmē kaulyt‘ cukierkų pakaštavot, ale žydēlis buvā skũpas ir murmėjā:
-Ui, raikia pinigėlių turė`t‘, makėsi- cukierkų turė`si...
Supykis berniōkas pridėjā prē galvos runkelas iš šonų, delnais laukan, palapsė`jā, kaip paršiōkas su ausim, dā ir sukriuksė`jā.
Kad pasius žydēlis , kad ims lōjātis. Čiupā bātāgų ir šokā vytis vaikų. Visi išsilākstē, kas sau, ale jam akysna krĩtā kastiumuotas Cipriukas ir jėmę jį gaudyt‘. Maž myslija pagavīs pristatys žandarui ir gaus iš tēvų išpirkų až žydā šēbeldājimų. Ale Cipriukas mikliai nārdē apē arklių užpakalius pasukdamas tai venan tai kitan šonan-ir, va, darydamas vienų pōsũkį jėmę ir paslydā un švēžiai pridarytās arkliašūdžių krūvos. Ir teip drė`bterājā, kad visas kelniočių užpakalis aplipā žaliom īšmatām.
Žydēlis pribėgis, pamatĩs susijēmē až galvōs, pakraipē:
-Ui, ui, bėda...,- sumykē, ir grait nukėblinā atgaliō. Jau čia ne išpirkų, jau baudų gaut galė`jā, až vaiką gųsdinimų ir kāstiumėliā suterliōjimų.
Nu, ā Cipriukas apsdairis ar kas iš pažįstamų nemātā, daržais nuslinkā ažu klebānijās svirnā prē Gaigaliōtēs upeliōkā ir ti nusmōvis kelniōtes nā lēptēliā išvelė`jā kaip mākėjā. Ale kų daryt‘ tāliau? Mautis šlapias,- atrōdysi kaip apsmyžis. Raikia džiāviňt‘. Vėl daržais atājā prē Bikaus namų, katro patvārtēj bũvā kārtym aptvērtas ažũdaras kiaulām. Ti dā švietē sāulā ir sumyslijā ānas padžiaut‘ kelniōtes, kad nars kiek apsausė`tų. Pats atsisė`dā tarp balaňdų ir laukia. Ā taip liūdna un dūšiās. Bažnyčiāj jau jėmē zvānyt‘ mišpāram, tuoj paspils žmonēs pliāciun‘, pradės grot‘ Labanōrā dūda, dainuot‘ broliā vedamas jaunimā chuoras, ā ānas nabāgas turi sādėt‘ čia par tų skūpų žydēlį ir tų durnų draugų.
Ale tik girdi, kad kiaulās jėmē kažkaip linksmai kriuksė`t‘. Atsgrįžia, žiūri, kad ānās nustraukį jo kelniōtes nā tvārōs mēšlynan, sumūrkdy jan, ir dabōja, kas čia par dāiktas, ėdamas ar ne. Nu jau nedatūrė`jā Cipriukas. Ažucypiā, pravirkā bal‘siai teip, kad jį grait ažgirdā draugai ir subėgį apstojā, jėmē tiešyt‘, ramint‘. Ale, kas iš tos paguodās? Kelniōčių nėr...
-Kū aš tėvui, momai pasakysiu,- kūkčiājā Cipriukas.
-Žinau kų,-sumyslijā vienas iš vyrasnių draugų, gudrōčius.
- Jei paprōvysi teisybį apē žydēlį,-gausi bart‘ dvigubai. Tai, va, - pasakyk, kad kai ažsinārė`jai kakuliā, tai un graitųjų, nespėjai šleikų atsāgt‘. Ā taliau,- provyk teisybį, kad kiaulās suėdē, kai pakabinai un tvāros. Tu gi dā māžas, tēvai supras...
Nugriaudējā juokas, nat Cipriukas pralinksmėjā. Draugų patartas ānas nusvilkā švarkelį, pakavōjā dilgēlyni ir kaip visi bendraamžiai vēnmarškinis patraukē su draugų pulku par mēstēlį.
Pāmaldās jau bũvā pasbaigī ir ponias su ponais sustikį su giminėm spacirāvā pā pliācių. Ir tarp jų siautējā linksmai klegėdamas marškiniuotų mēstelė`nų vaikų pulkas besdalindamas gastinčiais. Vidurį pulką su baltais perkeliavais marškiniōkais strikinėjā ir dainelas raliāvā baltapūkis Cipriukas
-Koks gražus tas vargōnykā vaikēlis, - apkalbinėdamās džiaugēs pōniās.
-Ir kaip gražiai aprė`dytas...

Jau saniai begirdėjau dainuojunt prā rādijų mūsų dainių - dainōrių Kiprų Petrauskų.
Ažmiršā jį tie, kam ānas atādavē, sāvā dũšių, tik va, jo vaikystēs draugų vaikai ir anukai Labanori iš perduodamų prōvijimų mena jo vaikystį ir visokius, linksmus ir liūdnus nutikimus.