Toks gyvenimas 3

Buvo gerokai pritemę, kai Reiškulis išlydėjo Bronių namo. Abu vyrai svyrinėjo susiglaudę, apsikabinę per pečius, vienas kitą prilaikydami ir tuo pačiu išstumdami iš takelio. Vakaruose tvenkėsi tamsūs debesys. Virš miško jau blykčiojo žalsvi žaibų liežuviai, bet griaustinio dar nesigirdėjo. Aukštai virš galvų švytėjo vaiskios vasaros nakties  žvaigždės. Prie pirties vyrai atsibučiavo, atsiplekšnojo ir daugelį kartų vienas kito atsiprašę už nebūtus dalykus,  vienas kitą patikinę, kad nepyksta, kad viskas gerai, vargais negalais išsiskyrė. Reiškulis nušleivojo trobon, o Bronius tiesiai per kemsynus patraukė namo.
Rodos, taip netoli Broniaus namai... Nuo Reiškulio pirkios slenksčio net lango žiburėlis matėsi, o kiek jau laiko Bronius mina pelkės samanas, namų kaip nėra, taip nėra. Ir lynoti jau pradėjo. Griaustinis be pertrūkio virš galvos dunda, žaibai vienas po kito plieskia akinamai nušviesdami akimirkai viksvų kemsus, suvargusius krūmus. Namų vis nėra.
– Tikriausiai Elenytė, manęs nesulaukusi, užpūtė žibalinukę, tai švieselės nebematydamas ir klaidžioju aplinkui, – pamanė Bronius. Ištiesė lyg neregys priekin rankas ir brenda per šlapius žolynus, vildamasis, kad šitaip greičiau suras namus. Audra visai įsismagino. Vėjas tik šniokščia, stumia Bronių tai pirmyn, tai atgal nubloškia, tai į šoną priverčia pasukti, į akis pažerdamas skaudžius lietaus lašus. Perkūnas,  piktai trankydamasis, nuriedėjo dangumi į rytus. Aprimo vėjas. Tik lietus nesiliovė. Įkyriai teškeno ir taip jau kiaurai permirkusį Broniaus švarką. Šaltos vandens srovelės žliaugė per kaktą, stambūs lašai kapsėjo nuo nosies. Bet vyras nepasidavė. Jis vis ėjo ir ėjo, rankom graibydamas nakties tamsą, kol pirštai palietė gruoblėtą, šlapią rąstą. Džiaugsmingai suspurdėjo Broniaus širdis. Palengvėjimo atodūsis pats išsprūdo iš krūtinės.  Net šilčiau pasidarė.
– Štai aš ir namie. Tuoj nusimesiu šlapius drabužius, pabučiuosiu Elenytę, išgersiu karštos arbatos...
Grabaliodamas rankomis sienojus, pamažėle slinko pirmyn. Iškojo durų ar lango, bet nieko negalėjo rasti.
– Na kur gi jie pasidėjo, po šimts kalakutų! – Keiktelėjo Bronius ir kumščiais ėmė daužyti šlapius rąstus. Gal išgirs Elenutė ir parodys įėjimą šilumon. – Elyte, žmona!!! –  Klykė Bronius iš viso vieko, bet niekas į jo šauksmą neatsiliepė. – Negi visi ir išmirėt, kaimynai! Ei, susiedai gerieji!!!
Bronius tikėjosi, kad gal kiti žmonės, nes tame pačiame name be jo gyveno dar trys šeimos, išgirs jo šauksmą. Deja nė vienas jo negirdėjo. Velnias juos visus peklon ir nujojo. Toks miegojimas, gali perplyšti bešaukdamas, niekas tavęs sušalusio neišgirs. Delnais grabinėjo rąstus ir pamažėle slinko pirmyn. Vis tiek duris atras. Namo be durų nebūna. Nežinia kiek laiko jis šitaip durų ieškojo. Kojos nuvargo, ėmė linkti per kelius, vos beišlaikė sužvarbusį kūną, o dar jurginai lyg kilpom narpliojo kojas ir trukdė eiti. Iš kur jų čia tiek daug atsirado? Aha, Jonienė po savo langais prisodino, tik kur tas langas pasidėjo.  Jei yra jurginai, turi būti ir langas. Bronius su naujom jėgom ėmė ieškoti. Iščiupinėjo kiekvieną sienos sprindį nuo žemės iki kiek tik pasiekė, bet nei lango, nei durų nerado. Pirštai slydo vienodais, slidžiais, lietaus nudrengtais rąstais, nieko daugiau neužčiuopdami. Apimtas nevilties, mirtinai nuvargęs, susmuko ant šlapios žemės ir pravirko, kaip bejėgis kūdikis.
– Nejaugi teks mirti ant savos pirkios slenksčio vien dėl prakeiktų durų?..
Pabudo Bronius, kai saulė jau per sieksnį buvo virš miško.  Kilsterėjo galvą, nesusivokdamas kur yra ir vėl atsilošė ant samanų pagalvės, apakintas skaisčių spindulių. Dangus mėlynas  mėlynas. Toks švarus, nupraustas vakarykščio lietaus. Medžių lapai ir žolė tviskėjo vandens karoliukais. Čiulbėjo ulbėjo paukščiai, neatsidžiaugdami lietaus atgaivinta augmenija. Bronius atsisėdo, alkūne pasiremdamas į šlapias samanas. Apsidairė ir pamanė, kad sapnuoja. Kiek akys užmato – liulanti kemsynė, jokių namų nė kvapo. Matyt, pasiklydo naktį raiste. Bet juk buvo radęs kažkokią trobą ar daržinę! Dar ir dabar delnuos jaučia rąstų šiurkštumą, glitų nuo drėgmės. Kur jis, tas pastatas? Atsistojo, pasirąžė, mankštindamas sustingusius sąnarius, nusipurtė prikibusius šapus, grįžtelėjo atgal ir kojos sulinko iš išgąsčio.
– Vajetau, tik per sprindį buvau nuo pražūties!
Už poros žingsnių kerojo persenusi, supleišėjusia žieve pušelė. Šalia jos stiebėsi ožekšnio krūmas, o aplink juos juodavo platus takas, nuo kurio mažiau nei pusmetris žiojėjo alkana akivaro akis. Vadinasi jisai ne apie gryčią trypė visą naktį ir ne Jonienės jurginus mindė, o apie pušį kalvarijos kelius ėjo, jos kamieną delnais glostė. Pritūpė Bronius ant kerplėšos ir susimąstė, bandydamas atmintyje atgaminti vakarykščius įvykius. Na taip. Pardavė turguje ožką. Beslampinėdamas po miestelį, sutiko Reiškulį. Įsikalbėjo. Bet kokia gi šneka sausom burnom? Užėjo į kooperatyvo krautuvikę, pasiėmė pusbonkį ir silkę, kuriuos ir sudorojo ten pat ant tuščios bačkos susėdę. Reiškulis, jau savo namuose, pavaišino obuoliniu vynu ir lašinukais su svogūnu. Labai geras buvo vynas. Vien pagalvojus apie jį, burnoj seilių perteklius atsirado, kad teko net nusispjauti. Kol jiedu vaišinosi, apie kojas trynėsi juodas riebus katinas viena ausim. Reiškulis sakė, kad dar mažam netyčia dalgiu ausį nurėžęs... Pavaišintas lašinių odele, katinas tiek įsidrąsino,  kad užšoko  ant kelių. Bronius katinų nemėgo. Nutvėrė už čiupros ir išsišiepusį, kniaukiantį išmetė pro duris.
– Be reikalo, ponas, reiškia, tu taip padarei mano katinui.. – Pasakė Reiškulis.
Kodėl be reikalo? Kodėl?.. Ir paskui... Kai atsisveikino su Reiškuliu prie pirties, katinas perbėgo jam kelią. Bronius pagrūmojo katinui kumščiu ir nusikeikė. O Reiškulis taip meiliai:
– Kipšiuk, einam namo, reiškia. Kac kac kac, Kipšiuk!
Aha! Taip ir yra. Reiškulis katiną kipšiuku vadino. KIPŠIUKU! Tai juk tikrų tikriausias kipšas katinu pasivertęs! Ir ausies trūksta, ir žalių akių žvilgsnis toks veriantis... Bobutė, amžiną jai atilsį duok Viešpatie, pasakojo, kad velniai mėgsta pasiversti vienaausiais katinais, ar trikojėm kiaulėm. „Be reikalo, ponas, reiškia, tu taip padarei mano katinui“... Kodėl Reiškulis taip pasakė? Aišku, kad tai velnias. Reiškulio velnias. Ko gi būtų klaidžiojęs po raistą. Apie pušį ratus sukęs? JĮ REIŠKULIO VELNIAS VEDŽIOJO!
barbė

2010-09-23 13:24:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-09-23 16:11:02

Na, Jūs man visada patikote savo vaizdingu minčių srautu. Sėkmės, Barbe. :)

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2010-09-23 14:11:33

Kalba tikrai vaizdinga. O visa kita jau anksčiau pastebėjau, aprašydamas apie antrą dalį.