Nežinau, ką sakė klevas,
Kai skubėdamas ėjau,
Gal žodžius tik – sveikas, labas,
O gal dar kažką svarbiau?

Gal jam gėda, gal jam sopa,
Degant lapams raudonai,
Gal žiemos sulaukt baisoka,
Išsirengti teks nuogai?

Buvo laikas, kai supratom
Kalbą ošiančių draugų
Ir iš ąžuolo, iš seno,
Sau pasemdavom jėgų.

Guodė ievos, negrįžus broliui,
Sesę palaidom kasom,
Kad po karo užsiklojo
Kalne smiltim jis baltom.

Nuo lietaus vilyčių slėpė
Eglė skraistėm – šakomis,
Pušys žvilgsnį saulėn kėlė,
Tyliai guodė dainomis.

Jau toksai lietuvio būdas –
Pasvajoti po medžiu,
Nors ir būtų girios gūdžios
Pilnos savo paslapčių.

Kai sugrįšiu, neskubėsiu,
Pakalbėsiu su klevu.
Kas gi žino, vieną sykį
Gal teks būt tokiu pačiu.


2010-09-22
Raudondvaris