Nejaponiškas sodas rudeniu kvepia,
be žibintų, terasų, baseinų akmens,
svirplių choras aptilsta,
kai padangė pritemsta,
ir obelys kuždas su kriauše sena.
Dažnai pagalvoju - ją laikas nupjauti,
senas kamienas baigia išpūti,
medis susirgęs neveda vaisių,
vasarą lapai pajuosta ir krenta
nenumalšinamo liūdesio ženklu.
Medis dainuoja, kai žydi ir auga,
gyvastis teka lapais į saulę,
tau virš galvos, lietūs kai lyja,
šakas kaip delnus abu suglaudžia
ir sielos liepsną nuo vėjo saugo.
Paėmiau pjūklą - medį nupjausiu,
kol vėtra atlėkus šakų nenulaužė,
jaučiu,gyvent jam skaudžiau už mirtį,
liečiu kamieną šąlančiais pirštais,
gerai, kad medžio akys medinės,
manęs nemato, nieko negirdi,
man baisiai skauda jį nužudyti.