Girdžiu, kaip koridoriaus grindimis rieda lovos ratukai, kliūva už plyšių, sukelia nežymius drebėjimus. Staiga stabteli, pasisuka ir vėl rieda. Net ir užmerktomis akimis jaučiu, kad pamažu mane ryja šviesa. Galbūt tampu angelu?

- Šiandien jam pakaks,- tarsteli Ričardas.
- Tai jau tikrai. O kada bus rezultatai? - paklausia mama.
-  Tikriausiai rytoj. Paprašysiu, kad personalas paskubėtų.
- Aha. Man vis neramu, lyg ką negero nujausčiau.
- Viskas bus gerai, nesijaudinkite, Marija.
- Lengva jums kalbėti, daktare.
- Žinoma, lengva, bet pamatysite, Matas pasveiks. Labai stiprus vaikas!
- Viliuosi, kad jūs teisus, - atsidusdama ji klesteli šalia manęs. Jaučiu, kaip patalų paviršiumi lengvai nuskrieja rankos. Ji vis dar mano, kad miegu, nepabudau po raminamųjų.
Kartais mėgstu pasiklausyti, ką ji kalba su daktaru ar tiesiog sau, nežinodama, jog girdžiu. Dažnos maldos Dievui ir prašymai pasiimti ją, bet ne mane. Jei Dievas klausytųsi visų prašymų ir juos pildytų, tikriausiai būčiau sveikas, bet negalėčiau jam atleisti už tai, kad mama serga. Rodos, norėtųsi nusimesti sunkų ligos apklotą ir džiaugtis gyvenimu taip, kaip tai daro daugelis žmonių, bet negaliu. Mano džiaugsmas įgyja visiškai kitokią prasmę. Tikriausiai ne kiekvienas, pabudęs ryte, džiaugiasi tuo, kad kvėpuoja.

„Sakai džiaugiesi? Aš taipogi! Smagu žinoti vien tai, jog gyvenu tavimi, tavo gyvenimo nelaime, kurdamas savo laimę. Šiandieninių tyrimų metu nejaučiau skausmo, o tu, rodos, kentėjai. Jaučiau, kaip grikši dantys ir mažos rankos kimbasi į gultą, bet pamažu apleido jėgos ir susmukai. Dar vienas žaidimo ėjimas mano naudai, drauguži!
Tavo V.”

Išgirdęs kalbant V., nenoromis pramerkiu akis. Širdis pašėlusiai plaka, o akys pradeda klaidžioti šviesiomis palatos sienomis, kol pagaliau aptinka neryškų mamos veidą.
- Matai,- tyliai tarsteli ji.- Maniau, kad migdomieji veiks ilgiau.

Nieko jai neatsakau. Žiūriu kažkur į tolį pro praskleistų užuolaidų skverną ir leidžiuosi prisiminimų alėja, kuri nuneša į senelio sodybą. Jis sėdi ant medinio suolelio prie šulinio ir, pasiėmęs kekę alyvų žiedų, tarsi kažko ieško. Nejučia akys sužibsi it du vandens lašiukai prieš saulę ir jis pirštuose laiko mažą žiedelį. Penkialapis. Senelis sakydavo, kad radus penkialapį žiedą, reikia sugalvoti norą ir jį suvalgyti, tada troškimas išsipildys. Žilaplaukis sugrubusiais pirštais atsargiai pavarto žiedelį, tarsi norėdamas įsitikinti, jog lapeliai tikrai penki. Tuomet įsideda į burną, užsimerkia ir su pasimėgavimu krimsnoja.
- Ma?
- Ką, Matai?
- Gal galėtum ryt atnešti naujų alyvų kekę iš senelio sodo?
- Na, jei jos bus nenuskabytos kaimo vaikiščių, tuomet atnešiu.
- Ačiū, mama.
Ji nusišypso, bet man pasirodo, kad nenuoširdžiai. Susirūpinimas ir širdgėla vis dar sukiojasi it neatskiriama dalis veido bruožų.

„Palauk, mielasis, dar ne toks gražus veidelis pasirodys, kai pralaimėsi žaidimą. Žinai, prarasi didelį malonumą, nematydamas jos kančios. Žingsnis po žingsnio užkariauju vis didesnes tavo teritorijas ir palieku mažiau vietos. Skundies, kad skauda, kad sunku, kad nebenori toliau žaisti, bet dar ne laikas, spėsim atsisveikinti!
Tavo V.”

- Mam, o kada nužydi alyvos?
- Manau, tada, kai baigiasi visi gražūs norai.
Šypteliu. Ryt gausiu dar vieną šansą.