Sustojau ne prie kapo, ne prie marmuro lentos,
O prie gaivaus poezijos versmių šaltinio,
Kuris lietuviui teikė džiaugsmą, jėgą nuolatos,
Kai būdavo pavargęs, baimėj, nusiminęs.

Mirtis. Ir ta bejėgė prieš poeto paliktąjį žodį,
Jo tiesą, prieš širdies dainuojančios degimą,
Prieš eilėmis išaustą žemės dieviškąjį grožį,
Tautos kančias ir begalinį sielos pažinimą.

Senoji Kauno katedra, raudono mūro siena ir Maironis.
Ar gali būt šventesnė dar vieta doram lietuviui?
Tai buvo taip stipru, kad čia, netekę laisvės žmonės,
Slapčia priklaupdavo prie jos ir melsdavos nuščiuvę.

Kas beiškels daugiau tokius skambius žodžius Tėvynei,
Jos upėm, pievom, pilims, istorijai, žilai senovei,
Kuriais atgyja karžygiai, valdovai vėl į kovą kyla
Parnešti Lietuvai  garbės vainiko – šlovę?

Ne, nepažint lietuvio sielos be Maironio žodžiais austų juostų,
Be jo baladės apie gintarą iš Baltijos bangų,
Be motušėlės ašaros lėtai nuriedančios per švelnų skruostą,
Be paliktų eilių –  dainuojamų Veronikos raudų.

Sustojau ne prie kapo, ne prie marmuro lentos,
O prie gaivaus poezijos versmių šaltinio,
Tegirdys meile Lietuvai jis kartą iš kartos,
Kad būtume verti didžiausio dainiaus atminimo