Palengva aš atkeliauju,
krepšy mano snaigių sauja.
Ir barstau jas pamažu
ant eglučių ir pušų.

Snaigės sukasi iš lėto.
Stebis miškas – kas jas mėto?
Aš, Žiema, smagiai juokauju,
paberiu dar sniego saują

ir stebiu iš debesų,
kaip vaikučiams bus smagu.
Tuoj visi į kiemą bėga,
šaukia – žvelkit, pirmas sniegas.

Džiaugsmui jų nėra ribų –
o man taip labai smagu.
Tai dabar linksmai kvatosis–
snaigėm papuošiu jų nosis.

Prisižaidus su vaikais,
traukiu vėl savais keliais.
Upeliukas toks sušalęs,
į krantus bangelės velias.

Brolį Šaltį aš šaukiu,
lėki čia. Na, kurgi tu?
Nagi, spustelėk truputį,
su manim turi tu būti...

Upeliukui jau smagu –
miega mažas po ledu.
Mes abu toliau keliaujam
aplink žemę, barstom saujom

purų sniegą pamažu.
Žemėj balta ir gražu.
Šaldom ežerus, upes,
dar aplankome gatves.

O pamatęs kur langelį,
Šaltis rodo, ką jis gali.
Ir ant apšviestų stiklų
atsiranda daug žiedų.

Rogės skrieja nuo kalniuko,
tarp jų vėjas įsisuko.
Nors nosytę Šaltis kanda,
vaikai jo neišsigando.

Skamba ledo čiuožykla,
statoma pilis balta,
lipdomas storiausias senis,
sniego senis – besmegenis.

Pagaliau Kalėdų šventė.
Žiemą juk smagu gyventi?
Pilną dovanų krepšelį
vos pakelt senelis gali.

Prie gražiai puoštos eglutės
atsisėdęs, atsipūtęs,
dovanas vaikams dalins,
saldumynais pavaišins.

Aš ne viską pasakiau.
Išklausykit pagaliau.
Dar ateis Naujieji metai,
šventėms galo nesimato...

O po to bus Trys Karaliai.
Žiemą džiaugsmo  iki valiai.
Baigiasi ir toji šventė –
po truputį imu senti.

Laikas greitai juk prabėga.
Aš stebiu, kaip miškas miega,
o kai daros nuobodu,
Šiaurės vėją vėl kviečiu.

Na, tada tai duodam garo,
Šaltis stebi, ką mes darom.
sudrąskau aš krępšį sniego,
vėjas paskui mane bėga,

smarkios pūgos, tai smagu,
kyla ligi debesų.
Kaukia, švilpia piktas vėjas,
stot negali, siaust pradėjęs.

Aš tuoj pat jį raminu:
liko taip mažai dienų.
Noriu dar čionai pabūti,
pasidžiaugt vaikais truputį.

Baigias mano laikas jau.
Pasenau ir pailsau.
Jau šiltesnis spindulėlis,
ir saulytė atsikėlė...

Savo pasaką baigiau,
einu slėptis tučtuojau.
Tirpti viskas tuoj pradės,
kas manęs pasigailės?



Pabaiga

Pagalvojęs mėnuo tarė:
tai gerai žiema padarė.
Lauksime, kol ji pabus,
vėl smagu vaikučiams bus.

Graži jūsų pasakėlė,
bet jau baigias naktužėlė.
Laikas jau ir man miegoti,
žvaigždės baigia lovą kloti.

Ir mėnuo ramiai užsnūdo.
Saulės spindulys sujudo –
laužas jau neberusena,
niekas nekūrena.

Taip ramu tylu visur.
Kur visi pradingo? Kur?
O visi ramiai sau miega
ir sapnuoja baltą sniegą.

Dar sapne žibutės žydi,
vasaros saulutė švyti,
medžių garbanotas galvas
puošia rudenėlio spalvos.

Kai naktelė vėl ateis,
žvaigždės debesis praskleis.
Ir kol vėl žara nušvis
miškas pasakų klausys.


2010.