IŠ ATMINTIES

Žemę sudarkė kenturitas. Baisu, bet tai priminė pasaulio pabaigos pradžią. Įsivaizduokit obuolį. Iš pro žievelėj pragraužtas skyleles lenda riebi kirmėlė... Panašiai atsitiko ir su Žeme. Iš pradžių į milžiniškos pabaisos nasrus pateko Tokijas, Pekinas ir dar keli miestai - beveik keturi šimtai milijonų žmonių į šitos nenumaldomos  ir nuolat alkanos pabaisos pilvą...
O pas mus tuo tarpu buvo ramus vasaros vakaras. Aš jį sunkiai beprisimenu. Bet tėvas man sakė, kad buvo labai karšta ir tiesiog trūko oro. Visi mūsų kaimelio gyventojai, sužinoję apie tragediją Azijoje, labai sunerimo. Tačiau gręsiantis pavojus - ne karas. Fronto linijos niekur nebuvo. Pabaisa bet kur ir visai netikėtai galėjo nušluoti milžinišku liežuviu lyžtelėjusi tai, ką žmonės ilgus amžius kūrė...
Ir tuomet aš, dar visai vaikiščias, paklausiau:
- Mama, o ar baisi ji, ta kirmelė?
Bet ji nesugebėjo atsakyti. Tačiau mano žodžius išgirdo tėvas. Jis, pakilo nuo fotelio, įjungė televizorių ir tarė:
- Gal pamatysime... Na, o šiaip ji yra baisi. Net pragaro velniai, sako, negali tiems kirminams prilygti. Tikriausiai, baisūną pamatysime televizoriaus ekrane. Neabejoju jau: turėtų parodyti.
Tėvas vėl susmuko fotelyje ir, įsistebeilijęs į ekraną, kažko laukė.
Mama tuomet išėjo į virtuvę. Nors ir šalia sėdėjo tėvas, aš kažko labai bijojau. Visas kūnas ėjo pagaugais, o tamsiuose languose vaidenosi milžiniški iš po žemės išnirusios pabaisos nasrai, kuriuose skęsta išsigandę žmonės. Tai buvo tiesiog siaubinga. Na, o televizorius dar nieko apie kraupiuosius įvykius nerodė, nors laukiau, troškau išvysti tai, ko... bijojau.
Tačiau ekrane nieko panašaus nebuvo, tik skambėjo liūdna muzika ir retkarčiais pasirodydavo juodai apsirengęs diktorius, kuris pranešdavo visai ne apie tragediją.
Miego visai nenorėjau. Baimė darė savo, nors mama vėliau ramino, visokiais būdais skatino būti drąsesniam ir įkalbinėjo mane eiti miegoti.
Ir vis dėlto...
Kaip atėjo tas rytas, tikrai neatsimenu. Pažadino šūksmas iš kitos kaimo pusės. Tik pašokęs iš lovos,
prie lango kažin ką tamsaus išvydau mėlynoje padangėje. Bet tą akimirką nematoma jėga mane nubloškė nuo lango. Pamačiau, kad tėvas lyg paklaikęs sugrėbė mane, puolė į kiemą, kur stovėjo sustingusi ir išsigandusi mama.
Aš netikėjau, kad šitaip galėjo atsitikti ir pas mus, ne tik tolimojoje šalyje...
Tomis akimirkomis niekas iš kaimu lekiančių į šalis, baimės ir siaubo apimtų žmonių nežinojo ką daryti. Ir staiga šie panikos apimtieji tiesiog prasmego. Aš net suklikau iš siaubo, pamatęs kelių kilometrų pločio duobę, kurios vietoje anksčiau būta dalies mūsų kaimelio ir į tolumas nusidriekusių laukų... Be to, mano nelaimei, niekur nebemačiau savo mamos ir tėvo. Nebebuvo ir gretimais augusios liepos bei kelių vaismedžių. Viskas priešakyje prasmego, rodos, po žeme, ir dabar jau iš tiesų rodėsi, kad artėja Biblijos išpranašauta pasaulio pabaiga. Tą akimirką aš pargriuvau ir smarkiai susitrenkiau. Dėl to praradau sąmonę...

Ją atgavęs tikrai nesuvokiau, kur esąs. Buvo šalta, o dangaus vietoje išvydau šlamančius medžius. Tai buvo jauni beržai, kurie neramiai svyravo. Pats gulėjau ant šaltos žemės ir nustebau, kad visas mano kūnas apraizgytas aukštos žolės, o pats, atrodo, esu ne toks jau mažas. Pabandęs stotis, pasijutau drąsus ir kur kas stipresnis nei anksčiau, nors kojų beveik nebevaldžiau. Buvau beveik nuogas. Tik kur ne kur ant kūno laikėsi seniai išaugti, išblukę ir sutrūniję skarmalai. Pirma mano mintis - kuo skubiausia grįžti į namus. Tačiau atsiminiau, kad netekau tėvų, o kaimelį nusiaubė vadinamieji kenturitai...
Ir štai esu vienui vienas, jau beveik suaugęs, be namų ir artimųjų, visiškai svetimoje aplinkoje.
Dėl to labai nusiminiau ir stebėjausi, kaip galėjau čia išlikti gyvas, kodėl nemiriau jau pirmąją katastrofos dieną. Tad sušukau:
- Kas išgelbėjot mane?!
Tas keistai skambantis visai neatpažįstamas balsas nuvilnijo po visą beržyną, už kurio mačiau apgriuvusį trobesį. Jį išvydęs, nusprendžiau nueiti ten link. Bet kažkas stipriai sulaikė mane ir aš instinktyviai atsigręžiau.
Tai buvo keista būtybė - lyg arklys, lyg lapė su žmogaus veidu. Padaro akys bylojo, kad nieko nesupranta. Tačiau mano nuostabai jis netgi prašneko. Kalbėjo gimtąja kalba, nors tiesą pasakius, su labai ryškiu akcentu:
- Aš tave išgelbėjau, saugojau nuo žvėrių,  parazitų, šalčio ir visada maitinau.
- Kas jūs toks?
Nustebęs išgirdau:
- Aš tavo tėvas. Tokiose sąlygose, kokias teko išgyventi, štai tokiu ir pavirtau, nes trejus metus mūsų Žemelę degino aitrūs debesys, kurie daug ką nulėmė ir visiškai pakeitė... Ir gerai, kad tu nieko nepamatei, nejutai kas įvyko...
Dabar tikrai buvo džiugu matyti būtybę, kuri buvo man kažkuo artima. Iš jos veido, nors jis ir neatpažįstamai subjaurotas, iš tikrųjų atpažinau savo tėvą. Kad čia artimas žmogus išdavė jo pilkos ir geraširdiškos akys.

Vieną rugpjūčio pabaigos vakarą, kai lauke dulksnojo visiškai ne vasariškas lietus, aš daug ką iš savo tėvo sužinojau. Man jau buvo aišku, kas tuo metu, kai miegojau letargo miegu, atsitiko. Pasirodo, prieš dešimt metų Žemės planetą nuniokojusios kirmėlės, vadinamieji kenturitai, į Žemę atsibastė iš tolimo Tungirukos pasaulio. Tik atkaklių ir drąsių žmonių dėka pavyko pabaisas pažaboti ir galų gale sunaikinti. Supratau, kad viskas įvyko gana nemenka kaina. Dabar aišku, kad Žemėje užslinko Ilgoji Naktis. Atrodo, visiems laikams baigėsi žmonių laikai, nes jų liko labai nedaug. Štai aš su tėveliu valdome didžiulį plotą ir gilią duobę, virtusią žmonių kapu. Mūsų valdos tiesiog neaprėpiamos...

Tą vakarą šiltame urve tėvas prakalbo apie toli gražu ne dažnai minimus dalykus:
- Tu tiki? Ar jau spėjai viską suprasti?
- Aš nežinau... Kuo turiu tikėti?
- Žemės jau nebeniokos blogis, kuris viešpatavo iki tol, iki Didžiosios katastrofos...
Keista, bet jaunoji karta nelabai žino, kas tai. Gal ir gerai. Aš irgi menkai viską suvokiau...
- Aš šiuo metu esu patenkintas ir jaučiuosi saugiu... bet nenumanau kas tai, kas yra blogis...
Tėvas atrodė susimąstęs. Bet visgi jis ištarė kažkur už akmenų, lauke prapliupus smarkiam lietui:
- Geriau nežinok. Pamiršk tas milžiniškas pabaisas, kurios apsilanko tavo prisiminimuose ir sapnuose.
Jaučiu - tikriausiai ilgai jų nepamiršiu. Blogis nėra toks blankus, kad pavyktų jį greitai ištrinti iš atminties. Jis aiškiai matomas ir giliai įstringantis... Šito greitai neištrinsiu.
Tuomet vėlei prisiminiau tą įsimintiną vakarą, kai Žemę sudrebino pabaisos ir išnyko kitą rytą mylimos motinos figūra, jos geros akys...