Netikėtai per visą dangų plyksteli žaibas, sududena griaustinis. Į skardinį
stogą pasišokinėdami pliekia stambūs vandens lašai. Ilgai laukta dovana liejasi kaip iš kibiro. Sėdime verandoje, džiaugiamės gaiviu grybų lietučiu. O nuo Aneliukės namų takeliu atstriksi rausva kaip musmirytė nedidukė figūrėlė. Sužiūrame. Kas čia galėtų būti? Aaa. Tai Marčius skuba atsiimti savo skolos.
Šį kartą jau visu būriu žingsniuojame į ,,observatoriją”. Ant baltutėlaitės sienos sutyvuliuoja Didysis vandenynas, daugelio Ramiuoju vadinamas.
- Kodėl dviem vardais?- pasitikrina Martynas.
- Kai jį atrado keliautojai, turbūt ramus buvo. Žvilgtelkim dabar į jo ramybę.
Ekrane neaprėpiamu plotu šokčioja nedidelės bangelės. Pasiekusios krantą,
staiga jos strykteli aukštyn, atsitraukia, žaibiškai sugrįžta ir siaubingo dydžio skreite atsiduria viskas, kas pakliūva. Nušlavusios namus, medžius, nespėjusius pasprukti žmones,  bloškia viską gelmėn, palikdamos  į šipulius sudaužytų daiktų nuolaužas. Išlikę gyventojai į buvusias gyvenvietes jau nebegrįžta. Tokias bangas sukelia išsiveržę okeano dugne esantys ugnikalniai, skilinėjantys ir besiplečiantys rifiniai slėniai.
Pučia lengvas vėjelis. Už laivo iliuminatoriaus plūduriuoja maurai, jūrinės
kerpės, Juos keičia raudonieji dumbliai. O štai  ir krilis – mėgstamiausias banginių maistas. Netrukus pasirodys vandenų galiūnas. Sušvirkščia fontanas, sujuoduoja mėsos kalnas. Išnyra silkinio banginio nugara. Prasižioja milžiniškos žiotys,  kuriose tilptų mūsų didžioji  valtis. Įspūdingas reginys!
- Marčiau, pasiruošk. Plaukiame į šiltuosius vandenis, prie koralinių rifų.
Matai spalvų margumyną? – dėdės žvilgsnis nukrypsta į tuščią kėdę. - Kurgi jis dingo? Marčiau!
Dairomės. O Marčius su Taifiu jau po stalu.
- Kodėl ten palindai. Neįdomu?
  Bijojau, kad tas siaubūnas Taifiaus neprarytų, todėl ir pasislėpėm abu.
- Ar dar nori koralų pasižiūrėti?
- Labaaai!
- Tad greičiau sėsk į savo vietą. Tik nesnausk ir nepabėk..
-  Geeraai.
- Žvilgtelkite čia! Aplinkui vien koralų kolonijos.
- Kokios dailios šakutės! – šūkteli Martynas.
- Štai ir į mūsų krūmus panašūs neįžengiami brūzgynai. Gausu čia jūrinių
vėduoklių, spygliuotų ežių, ilgšių agurkų, žvaigždžių… Virš jų auga nauji koralai, pilni įvairiausių kriauklių.  
- Oho, koks kubilas! Mūsų pirtelėje praverstų, - neiškenčia mama.
- Puikiausiai tiktų, bet vandens pasisemti nepavyks. Jame įsitaisęs
minkštakūnis kaipmat čiups už rankos ir… sveiks dingęs! Tai ne mūsiškės sraigės.
Antai tarp rifų šmėsčioja nepaprastai vingri murena.
- Kiek daug dantų! – suspiegia Marčius.
- Per juos net susičiaupti vargšelė negali. Tai labai pavojingas
grobuonis.
  -  Va! Kita pabaisa! – pratrūksta Akvilė.
-   Tai taranas, rifų naikintojas. Per metus jis sutraiškys kelias tonas
koralinių krūmų. Ne mažiau pavojinga ir pusmetrinio skersmens žvaigždė. Ji
iš lėto gulasi ant koralų. Tuoj apglėbs ir susiurbs polipus.  Savo puošnumu viliojantys koraliniai rifai turi daugybę priešų, kuriems grožis nė motais.  O dabar jau labanaktis. Martyną pavėžėsiu pas močiutę. Galės ir jai papasakoti apie okeanų grožybes, -  užbaigia savo paskaitą dėdė.

                                             B.d.