Sulinguoja medžių šakos,
tyliai jiems vėjelis šneka:
baigėsi jau Vasarėlė,
pasitikit Rudenėlį.

Atkeliauju iš toli,
džiaukitės manim visi.
Atnešu vėjelį šaltą,
kartais šalną baltą baltą,

šypsnį saulės jau liūdnoką,
pirmokėlių linksmą juoką.
Na, o krepšyje turiu
nuostabių rudens spalvų.

O dabar , mieli draugai,
pasakosiu išsamiai.
Jūs pažvelkite aukštyn,
skrenda paukščiai vis tolyn.

Skrenda gervės ir gandrai –
ieško, kur šilti kraštai.
Darniai jie sparnais plasnoja,
medžiai šakomis jiems moja.

Ir vaikai į mokyklėlę
neša rudeninę gėlę.
Tuoj skambutis nuskambės,
pamokėlės prasidės.

Aplankau aš parką seną.
Klausiu medžių, kaip gyvena?
O iš krepšio strykt teptukas,
lapuosna kad įsisuko

ir pradės spalvas taškyti –
negaliu aš jo pavyti...
Dar žvirbleliui brūkšt per kojas,
Vėjas sau linksmai kvatoja.

Stebis saulė – kaip gražu.
Kiek ant medžių daug spalvų.
Džiaugias klevas rudeninis,
kad jis rudas ir auksinis.

Taip kiekvieną iš medelių
aprengiu margais rūbeliais.
Šitaip palengva einu,
visą žemę dabinu.

Vėjas ant manęs užpyko.
Kas gi jam čia atsitiko?
Pučia kiek jėgos tik turi –
saulė taip nuliūdus žiūri...

Slenka debesys juodi.
Jūs pažvelkit, jie kiauri.
Lyja, taškos, nesustoja,
balose vanduo putoja.

Subaru piktai vėjelį,
neški debesis į šalį,
leisk nors truputį saulytei
iš aukštai pasižvalgyti.

Ir voratinkliai laukuos –
pučia vėjas, draiko juos.
o raselės ant žolelės
žiba, kaip danguj žvaigždelės.

Vėsus rytas, šaltos rasos.
Varnos vaikščioja sau basos.
Gaila varnų, aš šaukiu –
skrisk, varnele , ant šakų.

Krenta lapai– vienas du,
kloja žemę pamažu.
Žiugžda takas – žiu žiu žiu,
džiaugias rudenio grožiu.

O grybautojų miške,
auga grybai po egle.
Raudonviršiai, ūmedėlės,
savo galveles pakėlę,

kviečia – pasiimkit mus,
į savus pintus krepšius.
Skanūs rudenio kvapai,
jau prinoko obuoliai.

Juos vaikai visus išskins,
ir saulytę pavaišins.
Juk ruduo – gėrybių metas...
Mėnuo viską jau suprato.

Ko nutilo rudenėlis.
Žvilga akys žiemužėlės.
Na, dabar mana eilė,
ledo aš esu gėlė.


2010