Takeliu slysteli gelsvas klevo lapas. Už tvoros galvą iškėlęs žydi jurginas. Po darbų prie namo ant suolelio prisėda močiutė. Ji atsiduso prisiminusi nuostabią vasarą, kai pas ja viešėjo anūkas Vytukas. Rytoj rugsėjo pirmoji – moksleivių šventė , o močiutė jau pasiilgo Vytuko. Nieko, sės į autobusą ir aplankys. Ilgai nelaukusi nuskubėjo krautis lauktuvių! Iš vakaro susirado drabužius, nusivalė batus, nes autobusas ryte važiuoja labai anksti – bijo pavėluoti.
       Naktis pralėkė kaip viena minutė. Močiutė sėdo į autobusą ir po valandos jau buvo mieste. Labai gerai, kad taip anksti atvyko – Vytuką rado namuose. Atidavė lauktuves ir ėmė klausinėti anūkėlį, kaip jam sekasi. Vytukas labiausiai džiaugėsi nauju kompiuteriu, todėl net pasišokinėdamas nusitempė močiutę į savo kambarį. Jis ėmė aiškinti, kaip naudotis naujuoju daiktu. Senelė nelabai ką suprasdama atidžiai klausėsi. Ji nustebusi kraipė galvą : kodėl pelė plastmasinėje dėžutėje ir dar žybsi šviesa, ir kam televizoriuje atidarinėti langą? Močiutė neparodė, kad nelabai ką supranta, ir tyliai linksėjo.
      Taip besėdint, atėjo laikas Vytukui ruoštis į mokyklą. Jis išjungė kompiuterį, atsisveikino su močiute ir išdūmė.
      Močiutė nuėjo į parduotuvę apsipirkti. Nepastebimai pralėkė laikas, ir štai jau laikas skubėti į autobusų stotį. Močiutė vos nepavėlavo į autobusą. Važiuodama laiminga stebėjo pro langą bėgančius vaizdus : mišką, keliukus, skrendančius paukščius.
      Grįžus namo, jai iš galvos niekaip nėjo anūko kompiuteris. Atidžiai pažiūrėjo į televizorių ir pamatė, kad toks pat ekranas kaip kompiuterio. Kilo mintis, kad ir ji gali pasidaryti kompiuterį!
      Prie televizoriaus atsitempė stalą. Tada ėmė ieškot dėžutės pelei. Tik niekaip nerado panašios, tokios, kokią matė pas anūką. Atidariusi spintelę, kur laiko vaistus, rado dėžutę nuo vitaminų. Ji nutarė, kad pelė apseis ir be elektros. Iškirpo mažą skylutę, kad nebūtų tamsu. Iš spintos išsitraukė vilnonių siūlų kamuolį. Atsikirpo siūlo. Vieną siūlo galą pririšo prie televizoriaus, kitą – prie dėžės. Dėžutė pelei paruošta! Dabar metas pasigauti pelytę. Pabėrė sūrio gabalėlių prie urvelio už spintos, kad pilkąją priviliotų kvapas. Tada padėjo lipduką pelėms gaudyti. Neilgai reikėjo laukti. Pelė išbėgo ir prilipo spąstuose jos kojelės. Senelė tik patrynė rankas iš džiaugsmo. Viskas kaip iš pypkės! Čiupo pelę ir įdėjo ją į paruoštą dėžutę. Kaip ji bespaudė dėžutę, televizorius jokio garso ir vaizdo neskleidė, tik vargšė pilkoji blaškėsi ir cypė. Tada močiutė atsiminė, kad anūkas atidarinėjo langą. Ji atsitraukė užuolaidas ir plėšte atplėšė mažą langelį. Tuo tarpu pelė pragraužė kartoninę dėžutę ir tiesiai nuo stalo per langą švystelėjo į lauką.
      Močiutė nuleido rankas ir sunkiai atsiduso. Tiek pastangų, o išėjo šnipštas. Nepavyko jai sukurti kompiuterio. Mat jį galai tą „kampjuterį“, tiek metų pragyveno be tokio technikos pramano, apseis ir toliau! Atsiminė, kad dar karvutė nemelžta, ir rami nuskubėjo prie savo mielų ruošos darbelių. Takeliu lengvai slystelėjo gelsvas klevo lapas.