Šalia mūsų sodybos stūkso kalva, nuo kurios visa apylinkė – kaip ant delno.
Ten tėtis surentė trobelę ant reguliuojamos pakylos, maždaug kaip vėjo malūną, tik daug mažesnį, žemesnį ir be sparnų. Kiekvieną rytą jis čia užsuka, pasižiūri oro temperatūros, užmeta akį į erdvų skruzdėlyną, stebi, ką veikia darbštuolėlės, užsirašo gamtos pokyčius. Išsamūs fenologiniai stebėjimai tėčiui padeda ūkio darbuose.
Namelis praverčia ir mums, kai sumanome pasižiūrėti į  žvaigždes. Tada. traukiame iš skrynios  senelio savadarbį teleskopą ir spoksome į neaprėpiamo dangaus labirintą. Šį kartą pravers ir dėdės galingieji žiūronai. Pastato stogas ovalo formos, patogiai pastumiamas – tinkamiausia vietelė pakeliauti po žvaigždynus.
Sekmadienis. Temsta. Dangus giedrut giedrutėlis. Negaišdami priglundame prie teleskopo. Iš pradžių dangaus skliautas atrodo lyg didžiulis laukas, prisagstytas įvairaus dydžio žiburiukų. Įsižiūrėję  nesunkiai pamatome tolin besidriekiantį  Paukščių Taką. Žvilgsnį kreipiame į šiaurę, nuošalėje stovinčius didžiuosius Grįžulo Ratus. Juos nesunkiai galima įžiūrėti ir plika akimi. Iena nukreipta į vakarus, vadinasi, jau vasara. Anot pasakojimų, darbštuolis Grigas savo vežimaityje paukšteliams lesalą vežioja. Rudenį, kai pabjūra keliai, šeimininkas apverčia vežimą - tegul pailsi, sušlapusius tekinius išsidžiovina. Pavasarį vėl kibs į darbą ir atriedės virš mūsų galvų. Gal todėl žmonės šį žvaigždyną Grigo ratais vadina. Kiti šiuos ,,ratukus” perkūnui priskiria. Sujungiame dvi galines vežimo žvaigždes, šauname į viršų. Pataikome į Šiaurinę žvaigždę.
- Ar čia toji, kurią mūsų senelė  vadindavo Vakare. Kai jai sužibus visus
kviesdavo už balto Kūčių stalo? – parūpo Akvilei.
- Tu kalbi apie Venerą. Ji pasirodo vakarais ir rytais, todėl ją žmonės dar ir
Aušrine vadina, - patikslina dėdė. - O dabar žvilgtelkim į kompiuterį. Štai ir ryškiausioji vasaros dangaus žvaigždė Vega. Iš jos nesunku nukeliauti į Lyros žvaigždyną.
          ,,Ir kas per naktis! Dega žvaigždės aukštai, bemirkčioja tartum akutės…”-  susižavėjęs tėtis deklamuoja Maironį.
- Dėde, ar jūs domitės horoskopais? – neatlyžta smalsutė.
- Kartais pasiskaitau. Žaviuosi žmonių išmone, tačiau netikiu nė viena juose
skelbiama pranašyste. Visuomet prisimenu Tėvo Stanislovo pasakytus žodžius: ,,Horoskopai - raji kvailystė, suryjanti žmogaus tikėjimą savo paskirtimi ir daug popieriaus”.
- Bet kitiems išsipildo, - nepasiduoda mergiotė.
- Viskas pildosi, kai labai tiki. Prisimenu, nusileidome batiskafu giliai į
vandenyno dugną. Prietaisai sugedo. Į viršų nekelia. Neišmanome, kas galėjo
atsitikti. Vilties neprarandame. Saviškiams buvau prižadėjęs parvažiuoti namo. Labai jaudinausi,  bet tikėjau – iškilsime. Ir pavyko. Gerai, kad priminei. Koks tavo Zodiako ženklas? Vėžys? Ką žinai apie šį padarą? Nieko? Šiek tiek nuvilsiu. Vėžio žvaigždynas nėra toks puošnus kaip kiti. Šiuo vardu jį pavadino babiloniečiai, pastebėję, kad Saulė, pasiekusi aukščiausią tašką, vėl ima leistis atbulomis kaip vėžys. Graikams atrodė, jog Vėžys įžnybęs Herakliui koją. Supykęs Heraklis Vėžį sutraiškė. Visa laimė - pasigailėjo Dzeuso žmona, nemėgusi Heraklio. Ji pasiėmė Vėžį į dangų.
Šiandien giedra, grįžkime prie teleskopo, sveikos akys nesunkiai įžiūrės Vėžio
kaktoje spindinčią žvaigždę.Gaila, šiuo metu nematome Oriono, lietuviai jį vadina Septyniais šienpjoviais. Sausio – vasario mėnesiais jis suspindės visu savo grožiu. Tad nepražiopsokite šios progos.
- Mums dėstytojai nuolat į galvas kala: nepažįsti Oriono, nemoki
astronomijos, - įsiterpiu ir aš.
-  Šventa teisybė
- Iš kur jūs, dėde, tiek daug žinote?
- Gyvenimas visko išmoko. Koks gi jūrininkas, nieko apie žvaigždes
nenutuokiantis? Aš juk senas jūrų vilkas.

                                                   B.d.