- Tai vėjas, vėjas atneša žodžius, baltos žolės ir dylančių vasarų kvapą. Jis atpučia jausmus ir susupa į pelenines užuolaidas. Akis užpusto, kad pakviptų pavasariais. Vėjas!
Mergaitės žvilgsnis kedro riešutais nuslydo pavargusiomis grindimis, varno plunksnomis krito jos kvapas.
- Tik vėjas, nepažinęs nakties, tik vėjas, neįsikibęs tiesų... -Varnas snapu nubraukė šerkšną nuo mergaitės lūpų, tuomet, nelyg sučepsėjęs, nelyg kranktelėjęs, susisupo į josios laukimą ir užmerkė beprisnūstantį vakarą.
- Aš būsiu vėjas, begaliniai toliai ir sapnas tų, kurie kalnų papėdėse dainuoja...