Taip visą naktį lietūs lijo,
Net mintys skendo tamsoje,
O tarp užgesusių žarijų
Prabudo skausmas širdyje.

Be to, dar vakaras slogus,
TV bulvariniai kanalai pylė purvą,
Koks prastas Lietuvos žmogus,
Sugrūsti jį atgal į urvą.

Tik po nakties išaušo rytas
Ir saulė pažvelgė į žemę,
O ši, rasos lašeliais nusagstyta,
Lietaus balas į save geria.

Vėl lengva, gera, mintys skaidrios,
Net rankos pačios darbo prašos.
Ruduo, sode darbelių aibės,
Va, obuoliai nuraudo gražūs.

Tiktai mintis po galvą blaškės –
Kokio lietaus kaip kam reikėtų,
Kad tulžimi pabaigtų rašę,
Kad žmogų žmoguje regėtų?

Ir kas sugers tą purvo pelkę,
Kurią žiniasklaida pripylė,
Atrodo, sąžinę pardavę,
Įkas bet kam, nors būtum miręs.

Sulaukiau ryto, ačiū Dievui,
Tik kaip dienų tokių sulaukti,
Kad gerbtų Lietuvoj kiekvieną,
Pykčio klanais nereiktų plaukti.