Ką keikiam - ar skurdą, ar savo silpnumą,
Kai pajėgos keisti gyvenimą menkos?
Susinešė žiurkės laimikį į rūmus,
Nusviro valstiečio ir mintys, ir rankos.

Kas plėštų už dėkui usnėtus dirvonus -
Vaikai paskui pinigą juodvarniais laksto.
Įkaušę skaičiuojame - trys milijonai,
O blaivūs suplyštam tarp Zuoko ir Pakso.

Kas dieną kinivarpos graužia vienybę
Ir varstosi giminės špygom per tvorą.
Niūri ateitis - tik senatvė ir ligos,
Švenčiausius jausmus savo rankom pakorus.

Žiūrėk, mūsų kilpa - nutylantis kraujas,
Kuris nei šaknų, nei viršūnės neturi.
Ir būsi tu trečias, jei laimės keliauji,
Nutėškęs į patvorį tėvo kepurę,

Nes ji nemadinga, jos dydis per mažas,
Nes tai - tik tarnystę dorai baigęs daiktas,
Nes tėvas nekeikė, kad spaudžia jį lažas,
Nes laisvė yra ne sugrįžt - tik išeiti.