Dulkėtas keliukas vingiuoja link Plimbalės. Kadaise tarybinis ūkis pasišovė
pelkę nusausinti. Nespėjo. Pradėtas kasti griovys liko įsirėžęs į drebulyną. Nūnai čia tikra bebrų karalystė.  Pūpsantis  kauburys didingai kyšo iš aplinkui tyvuliuojančio vandens. Drebulyne net per kaitriausią sausrą galima surasti lepšių, ūmėdėlių. Tyli naktis. Mėnesiena. Kol įsitaisome jaukioje medžių paunksnėje, kalba pakrypsta apie vietovės pavadinimą. Čionykščiai porina, jog raiste gyvenusi sena žiežula. Ji mokėjo gydyti žmones, burti. Ateidavo pas ją ligų kamuojami karšinčiai ir jauni, mylimųjų nesurandantys. Pastatydavo burtininkė žmogų prie didžiulio katilo. Ugnis kūrenasi, lipčiaus žolės burbulai pukši, o žiniuonė, aukštyn iškėlusi rankas, murma baugiu balsu. Pasitaikydavo, kad ir ligonis pasveikdavo, ir jaunikis pačią parsivesdavo. Toli po apylinkes pasklido gandas apie kerėtoją. Dažnas ir su didoku kapšu atkakdavo. Tokiam ragana visą savo gudrybę parodydavo. Šiam išėjus, gautus auksinius slėpdavo pelkėje, po apsamanojusiu kelmu. Iš aukštai mesdavo į kiaurymę po vieną pinigėlį. O tas tik plim plim, krisdamas prislopintą garsą skleidė. Nuo tų laikų aplinkiniai pelkę Plimbale vadina, o apsukresnieji  ieško senės paslėptų lobių.  
Mums pinigai nerūpi. Atėjome pasižiūrėti, kaip bebrai darbuojasi. Nutylame.
Išsitraukiame žiūronus. Staiga suraibuliuoja vanduo, išlenda ūsuotas snukutis. Paskui antras. Du suaugę žvėreliai, matyt, tėvai, nusiiria link drebulių. Išlipa į krantą. Pasipurto.Apsidairo. Tupiasi ant uodegos ir pradeda darbuotis dantimis. Grikšt grikšt. Grikšt grikšt – be perstojo džyruoja dantukais. Medis pasvyra ir - pūkšt vandenin. Talkon atskuba pernykščiai jaunikliai. Oi, koks darbas užverda… Lapuočio kaip nebūta. Keista, šiuo metų laiku bebrai daugiausia minta žolėmis, medžių atsargas ruošia žiemai. Stebime, kas vyks toliau. Nugenėtos šakos atsiduria ten, kur vandens lygis žemesnis. Vieningai sutvirtinama kranto įgriuva. Vanduo išsilygina. Kamienas nuplukdomas prie trobelės, o  ant kranto lieka styroti į viršų smailėjantys kelmai, lyg negrabaus mokinuko  padrožti pieštukai.

                                                              B.d.