Rytais, gerdamas šiltą arbatą, visuomet pagardintą citrinos skiltele, dažniausiai sėdėdamas mylimiausioje kėdėje žiūriu pro langą. Nesvarbu, koks metų laikas tuo metu dominuoja – vasara ar žiema – aš visuomet vienodai įvertinu reginį. Šiuo kartu tai pavasaris. Kur ne kur dar kūpso sniego klanai, upe lėtai šliaužia ledgaliai, boluoja visa išalinta žolė, besimaišanti su visu, šunų mums paliktu turtu. Kaip minų laukas, norint šiukšles išnešti... Bet dabar aš ne apie tai. Išgėręs arbatą išplaunu puoduką ir visgi susigundau iškišti nosį laukan, pats pajusti tą pavasarį, apie kurį jau kurį laiką visi tik ir tarška. Rūpestingai užsirišu batus, užsimetu šaliką, užsisegu paltą ir leidžiuosi sutinkamas pavasario. O pasitinka anas visada svetingai – su vėjeliu ir permainingu oru fone, tačiau tas gaivus kvapas vis tiek kviečia, masina. Tiesiog negaliu atsispirti...
Ir jau po kelių akimirkų aš stypsau prie upės kranto, stebėdamas baltus paukščius, vejančius vienas kitą virš tamsaus upės dangčio. Ypač baugiai atrodo juoda upė baltame fone. Tartum praraja, siurbianti į save visa, kas gyva ir dar kaip nors kruta. Bet lygiai taip pat žinau, kad dangtis nėra tikras. Po juo jau kažkas kruta, jau bando pasveikinti visus su pagaliau sugrįžusiu pavasariu. O ir tie patys balti paukštukai, tankiai mosuojantys sparnais arba lygiai skriejantys virš tamsaus vandens gali mums paliudyti apie ilgai lauktą pavasario pasirodymą. Ilgai neužsibūnu vienoje vietoje ir patraukiu toliau. Nežinau, kada tapau toks savanaudis, bet dabar noriu ne dalintis pavasariška nuotaika, o tiesiog užsikrėsti ja nuo kitų.

                                                                ***

Ir visgi, tas pasivaikščiojimas buvo lemtingas. Ir visada, kai atsitinka tokie lemtingi dalykai, mane į savo glėbį įtraukia nesėkmių sūkurys. O kalbant trumpiau – susirgau. Tada iškart visi planai suiro ir išgaravo, kaip sapnas. Ką gi, teko gydytis. Bet čia dar viena bėda – baisiai nemėgstu kiauras dienas sėdėti namie, o ant stalo visa dėžutė antibiotikų... Taigi – gydžiausi ilgai ir nuobodžiai ir tartum to būtų maža – praleidau labai svarbius susitikimus, o taip pat ir ilgai lauktas linksmybes. Nieko nepadarysi – kiekviena reabilitacija reikalauja aukų. Tačiau tai tik suirutės pradžia. Baigęs gerti antibiotikus, nuėjau paskirtu laiku pas gydytoją, tačiau paaiškėjo, kad ji sumaišė laiką. Ką gi, nusikeikiau ir patraukiau namo... Ir tik tam, kad po keleto dienų ateičiau vėl. O atėjus manęs laukė daugiau siurprizų, iš kurių visi buvo nemalonūs. Teko gana ilgai sėdėti eilėje ir kai pagaliau atėjo mano eilė – seselė liepė susirasti kortelę, nes kabinete jos nebuvo... Na ką padarysi, teko bastytis po visą ligoninę, vėl stovėti didžiulėse eilėse. Bet galiausiai man laimė nusišypsojo ir kortelę aš radau, tačiau grįžęs prie kabineto buvau sutiktas dar vienos eilės. Bet ne. Ne, ne, ne... Šįkart eilė buvo baisiausia iš visų, kaip susirietęs slibinas labai ilga uodega, besidriekiantis per visus suoliukus ir užimantis dar laisvus sienų lopinėlius. Ilgainiui ir aš tapau to ilgojo slibino dalimi, tačiau rūsčioji seselė apdovanojo mane savo malone ir, pagailėjusi vargšo piliečio, pakvietė be eilės. Bet žinote, įžūlus nesijaučiau, kaip bebūtų – savo aš jau atlaukiau.
O toliau viskas labai paprasta – išrašė pažymą ir likusią dienos dalį galėjau būti laisvas, kaip vėjas. Tačiau nebuvau. Čia gi manęs laukė dar keletas rimtesnių problemų. Kadangi pagaliau pasveikau, neatidėliotinai reikėjo nuvažiuoti su draugais į Palangą. Žinoma, taip išėjo, kad pirmąją dienos pusę visi buvo užsiėmę, todėl visas kelionės organizavimas kaip tik galėdamas stipriau užgulė mano ir taip silpnus, tik iš ligos išbridusius pečius. Jei trumpiau – teko visą dieną lakstyti su dvejais telefonais rankose – paprastu ir mobiliuoju. Bet nieko tokio, dėl ko galima būtų rimtai skųstis – po ilgo ir varginančio darbo buvo pasiektas geriausias, koks tik galėjo būti pasiektas, rezultatas. Tolimesni laisvo laiko likučiai buvo rūpestingai išnaudoti poilsiui.

                                                                  ***    

Kitų trijų dienų metu aš supratau, kad likimas manęs nekenčia. Na ir anksčiau nelepindavo, bet dabar nusprendė galutinai su manimi susidoroti. Vienas prieš vieną. Pasinaudojo aplinkybėmis ir ėmė įnirtingai smūgiuoti žemiau juostos, po ko mano kūnas besąlygiškai kapituliavo. Niekam nerūpi, kad nors ir stipriai nusilpusi dvasia išliko – žmonės dažniausiai viską sprendžia iš išvaizdos. Todėl vos pasveikęs ir susitvarkęs, po žiauraus likimo susidorojimo, man vėl teko atsigulti į ligonio patalą. Tačiau vėlgi – trečia istorijos dalis nebūtų savimi, jei nepapasakočiau visko nuo pradžių...
Taigi, didžioji kelionė pagaliau prasidėjo. Ilgai lauktas trijų dienų poilsis nuostabiame Tėvynės Lietuvos kurorte – Palangoje. Vilnius mus išlydėjo rūsčiai – su lietumi ir žvarbiu vėju, tačiau Palanga pasitiko nuotaikingai – pasipuošusi saule ir žydro drangaus skraiste. Tiesa, visa tai mes pasiekėme po varginančios, bene penkių valandų kelionės. Vėliau pasklidom po savo kambarius ir pabandėme įsikurti. O kadangi buvom keturiese, dviviečius kambarius pasidalinom greitai ir be ypatingų ginčų. Tuo pačiu kiekvienas paslapčia tikėjomės, kad poilsis bus vertas visų patirtų vargų. Nuėjome prie jūros, simboliškai apsilankėme picerijoje, ramiai apsižiūrėjom. Pirmas dalykas, kurį supratau, buvo tai, kad Palanga pavasarį, tikrai ne vieta poilsiui. Žmonių beveik nesimatė, visur aplinkui rūkas, pakrante vėžinasi traktoriai, besirūpinantys pliažo ateitimi, o visos atrakcijos dar nuo rudens uždarytos paprasčiausioje laiko skrynioje ir laukia savo pasirodymo. Tuo tarpu antras dalykas, kurį taip pat supratau, buvo nostalgija. Kažkuri dalis giliausiai atsiminimuose įstrigusių viešbučių, kavinių, buvo restauruojama. Tai mane pribloškė, o vėliau įvarė į neviltį. Niekada nesitikėjau, kad Palanga taip anksti paims ir apsivilks tą modernizmo rūbą. Arba, bent jau, pradės rengtis jį man stebint.
Bet visa tai buvo viso labo rūgščios uogos, palyginus su tuo, ką likimas man norėjo parodyti netolimoje ateityje... Ir parodė – kitą dieną dangų kamavo sunkūs debesys ir niūros nuotaikos. Visi planai slydo iš rankų kaip muilas, vidinė pusiausvyrą pavojingai susvyravo ir galų gale privedė prie graudaus finalo. Tačiau prieš tai – serija nusivylimų. Vaikščiojome keturiese po tas vietas, kurios man reiškė viską, o mano palydovams – nieko. Taigi, suma sumarmu – fiasko. O štai kas liečia finalą... Pavakaryje debesys pasitraukė ir užleido savo vietą kukliai, dar nedrąsiai saulei. Tada galvoje ėmė spurdėti vienintelė mintis – saulėlydis. Dviejų žmonių nebuvo, todėl prie tilto išėjome su draugu. Tai buvo mažytė, didelio nusivylimo pradžia. Ant tilto, palyginus, stovėjo gana nemažai žmonių, gerėjosi nuostabia niūrios dienos užbaiga. Tačiau toli gražu nesigerėjau aš.
Kiek pasitrynę, parašėm savo draugėms, bet reakcija buvo neigiama. Tada nuėjome prie pat jūros, atsisėdome ir įsispoksojome į besileidžiančią saulę. Kažkodėl kvailumas užėjo ir prisipažinau vienai iš draugių meilėje. SMS žinute. Tai pagimdė be galo bukas reakcijas, kurios privedė mūsų darnų keturkampį prie pat beprotybės slenksčio. Sugrįžus – viskas susitvarkė. Tik aš likau sėdėti juodame kambaryje, bejausmiu tonu šnekėdamasis su tamsa. Vėliau pasirodė pati mano kvailos savijautos kaltininkė ir pradėjo krauti man savo filosofiją. Ne, tai net ne filosofija. Tai banali teorija, kurios aš mokiausi dar pradinėse... Kas per ribotas supratimas pagalvojau ir liūdnai palingavau galva. Tada supratau, kad žmogus, atskirtas nuo savo kasdieniško pasaulio ir nublokštas su keliais žmonėmis į šalies pakraštį, pradeda mąstyti labai fragmatiškai ir tiesiogiai nebegali atsakyti už savo žengiamus žingsnius. Ir aš neatsakiau. Ir nenoromis nuleidau viską juokais, kaip ir trys likusieji mano palydovai, iš kurių vienas tą vakarą tapo įvairiausių mano minčių centru. Jei meilė buvo – dabar ji degė kaip gęstanti ugnis, o ryte beliko tik kelios žarijos. Meilė iš nevilties? Galbūt.
Ryte, šių trijų dienų princesė išvažiavo į Kėdainius. Tuo tarpu aš, su likusiais dviem palydovais, pradėjom varginančią kelionę namo. Jos metu supratau, kad rimtai susirgau ir visos, vakare tvyrojusios blogos nuojautos, pasiteisino. Bet jėgų, parašyti trumpajai žinutei, dar užteko. Ir parašiau. Jai. Ir Ji atrašė. Rimtą ir, iš pažiūros, prasmingą atkirtį. Ne, aš nenoriu, kad būtum mano antroji pusė, nes anksčiau ar vėliau tektų išgyventi išsiskyrimą. Aš noriu, kad būtum draugu, su kuriais neišsiskiriama. Burnoje pasidarė koktu. Taigi, ji mane prakeikia, pavadindama draugu. Galvojo, kad parašė nepaprastai prasmingą žinutė. Deja... mano akyse vertusią prakeikimu. Kiek skirtumu tarp mylimojo ir draugo? Draugai, tai palaikymas, tai atitinkama kritika ir užtikrintai smagus laiko praleidimas. Tačiau čia iškylą nepereinamas barjeras, už kurio gauname leidimą į bučinius, švelnius žodžius ir kažką daugiau, nei leidžia paprasčiausio draugo statutas. Nebeleis man niekas perbraukti delnu per jos banguojančius plaukus, neleis paliesti rausvo skruosto. Nes, galų gale, tapau prakeiktuoju, negalinčiu nieko, o tik būti geru draugu. Ir su tuo paskutiniu atodūsiu aš paskendau begalybėje, kurią sudaro viskas, o kartu ir niekas. Laikinai tapau neutralus. Man buvo leista suprasti. Suprasti, kad padariau klaidą, kurios tikėjosi likimas ir dabar ruošėsi mane palaidoti. Bet aš, kaip nekeista, atsistojau. Bet keista galėjo būti tik man, nes aplinkiniams jau niekas neberūpėjo.
Meilė iš nevilties. Ir aš jos beprasmiškam viduryje. Eilinį kartą netiesiogiai, net mandagiai pasiųstas ir prakeiktas. Tik draugas, tiesiog draugas, arba... draugas. Amžiams. Ir niekas man neleis, suprasti, kas yra abipusės meilės zenitas. Ir užsibaigia viskas, kaip nekeista, ten, kur prasidėjo. Stoviu su puodeliu karštos arbatos ir žiūriu pro savo langą į paniurusį dangų...