rugių sėjos ritmas atsargiu jaukumu
virptelint
į miglotas kasdienos paraštes atlėgo
atsitempęs skausmui aklą darganotą rėtį  
„prisimesdamas“ spontaniška kovo šalna
ėmė tyliai drausmingai akėti  
trapų paprastutį žinojimą
juo mėgautis saldžiai išmokom
ridinėdamies slapta savadarbe eiga

bėgti reik
na ir ką

batai per sunkūs klaidingu bilsnojimu
metai išplaukę į šulinio gausmą
valtys it viltys guminės subliūkšta

šis metas jau toks

leisim sau liūdesį pabirusį nuogą
šlapias akim kartais svyrančias sruogas
beprasmį ėjimą šykštokom pakampėm
ir dyko buvimo glėbį ar saują

supilkim į seno medžio gyvenimą naują