Aušra rausvapirštė, pakilus iš guolio
Paglostyt pasilenkė miegančią žolę.
Sustingo šviesioji, pamačiusi šalną,
Kuri, lyg dalgiu, visą gyvą pakando.

Liūdnai susimąsčius pakilo aukštyn,
Staiga suplazdėjo dievaitės širdis -
Aplinkui nuo šalčio pajuodusi pieva,
Pačiam vidury - gyvas, virpantis žiedas.

Maža ramunėlė, lapeliai balti
Į dangų žiūrėjo, šalnos neliesti.
Suklupo aušra, nusimetus apsiaustą,
Auksine šviesa per padangę nuaustą.

Kaip tu, ramunėle, gyva išlikai,
Kaip mirė nuo šalčio žolynų žiedai?
Tokia mažulytė, kuklutė, trapi...
Stipresnė už šalną, mažute, esi.

Kaip man apsaugot gležnus lapelius?
Kaip išlaikyt tavo grožį metus?
Balta ramunėlė šypsojosi tyliai,
Aušra rausvapirštė ją rudeniui gyrė.

Iš tikro ne visad galingas stiprus.
Kas myli ir tiki stipriau už visus.