(Pasaka suaugusiems dėdėms ir tetoms)

Neskaitykit, vaikai, čia ne jums pasakėlė,
Šie trintukai visai ne pieštukų draugai.
Pasakysiu daugiau, tai ėdrūnai pašėlę,
Kur tik jie pasirodo – visiems baigias blogai.

Daug kenkėjų ant žemės plačiosios ropoja,
Graužia obuolius saldžius, netgi kietus medžius,
Nei nakties, nei lietaus, nei šalnų jie neboja,
Kemša viską į savo besočius pilvus.

Valstybės trintukai – ne šiaip sau kenkėjai,
Ir juos atpažinti - oho, kaip sunku,
Lyg gyvena tarp mūsų, bet nei pjauna, nei sėja,
Vien tik semia gėrybių, kaip šimtas kitų.

Kai toks trintukėlis patampa seniūnu,
Tai kenčia gal kaimas, na kartais keli.
Duobėti keliai, namai pilni dūmų,
Kur žaidimo aikštelės – dilgėlynai aukšti.

Daug blogiau, kai trintukas nusėda į kėdę ministro,
Tada iš šalies tik pustykis padus,
Nė mirktelt nespėsi, net miestelių mokyklos prarytos
Ir stūgauja vėjas po apleistus namus.

Kiti trintukėliai net graužt ką nors tingi,
Tik sėdėti minkštai ir vaikyti kitus,
Jie jaučiasi svarbūs ir be galo laimingi,
Kai gali nutrinti netgi žmones darbščius.

Vieną po kito įsakymus rašo – nedaryti, neleisti,
Uždrausti gimdyti, auginti vaikus,
Už darbą, už orą, už vandenį mokesčiais bausti,
O jeigu mokėt, tai mokėt tik grašius.

Galvojom, jog turim valstybę turtingą, išdidžią.
Po dvidešimties metų - vien graužtukas iš jos,
Nei elektros tilto, europinių vėžių,
Nei savo benzino, skystų dujų „bačkos“.

Dairos godūs trintukai į mišką, į žalią,
Geležinkelį seną, autostradas, kelius
Ir aštrūs dantukai lyg himną  kalena –
Privatus, privatus, privatus.

Partiniai trintukai rajonų seimeliuose riejas,
Jų bosai toliau, Seime arba Briusely varsto duris,
Tėvynę „priterliję“ lyg vaikėzai  senamiesčio sieną,
Galvoja, kad ten solidžiau sau į pilvą ką nors įsikiš.

Pasakėlė ilga, būtų laikas gražiau ją pabaigti,
Su viltim, kad trintukai vieną kart gal suvis nusitrins,
Arba žmonės daugiau nesileis save kvailint
Ir tranus trintukus iš valstybės šiukšlynan išspirs.