Santrauka:
Suvokimas, kad ėjai į raistą, kartais ateina gerokai per vėlai, kai kelio atgal nėra.To, pas ką ėjai, tiesiog nėra.
O klaidinanti mano žaltvyksle,
Pilno proto kas suktų į raistą?
Kas tave pasirinktų kaip tikslą
Ir po dumblą klampoti kas geistų?
Nežinau, ar tai tu pakerėjai,
Gal šiaip sąmonė buvo aptemus,
Bet ramybę mečiau, kur turėjau,
Kas mane pažinojo, tas stebis -
Kokio velnio akivaran lįsti,
Žvarbt ir šauktis kas dieną pagalbos?
Aš į duburį sumečiau viską.
Pavėluotos šios aimanos, kalbos.
Na, o tu - tiktai monas, tik sapnas,
Pasirodęs ūkuos vieną mirksnį,
Mano sielai ir kurčias, ir aklas,
Tad be gailesčio leidžiantis mirti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-09-14 18:30:58
Melodingas kūrinys .Daina.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-09-14 16:52:00
Kaip man patinka tai,kaip išrutuliojat pabaigą.Visada taikliai,pamokančiai.
Vartotojas (-a): Kliedesėlis
Sukurta: 2010-09-14 16:47:51
Gražiai žodžiai šoka, bet pabaiga nesusiskaitė.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-09-14 16:40:24
Ak, tie žmogiški paklydimai, praradimai ir - nusivylimai... O skaityti buvo malonu.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-14 16:12:49
Paskutinis posmas visa suveda į vienį ir dailiai apvainikuoja. Meistriškai, o ir rimai išradingi.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-14 16:08:31
Na, o tu - tiktai monas, tik sapnas,
Pasirodęs ūkuos vieną mirksnį,
Mano sielai ir kurčias, ir aklas,
Tad be gailesčio leidžiantis mirti.
-------------------------------------
Yra tokių prastų „žaltvykslių“,
Kurios, bet kokia kaina, tikslo
Juk sieka ir nužudo viltį.
Patiko Jūsų mintys.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-14 15:23:07
Visi mes paskui tas klaidžiojančias ugneles, visi. Tai žmogaus prigimtis.