Bangelės, bangelės. Ne, ne jūroj, o Mari plaukuose. Suku jas sau ant piršto, o Mari patenkinta krykštauja. Už lango – ankstyvas ruduo. Lapai grakščiai pritūpdami leidžiasi nuo scenos žemyn, žemyn, arčiau publikos, arčiau žiūrovų.
Vakaras toks banguotas. Apsirengėme. Mari pasiėmė spalvotas kreideles. Pasišokinėdamos leidomės laiptais žemyn. Ruduo šiemet toks gražus. Balų nedaug, o ir lyja nedažnai. Saulė nesislapsto po dangaus piemenėliais. O piemenėliai irgi geri – botagus aplink liemenį apsijuosę su šypsenomis po mėlio pievas klajoja.
Mūsų kiemas toks mažas. Mažiausias visame miestelyje. Čia netilptų net dar vienas medis (vienas čia jau yra), nes tada per jo šakas ir lapus nematytume kur eiti. Bet mudviems vietos čia užtenka. Mari ant plytelių paišo kreidelėmis, o aš, pastūmusi lapus į krūvą, prisėdu po medžiu pasvajoti.
- Jule, ateik!
- Kas yra, Mari?
- Žiūrėk, ką nupiešiau.
- Kas čia?
- Čia medis, tas, kur mūsų kieme, čia aš, o čia tu, - rodo piršteliu į namo balkoną.
- Kodėl aš viršuje, o ne kieme?
- O tu sergi gripu. Negi nesimato? - patenkinta nusišypso.
Staiga man kyla gera mintis. Nubėgu į namus, pasiimu patį didžiausią kibirą ir grįžusi atgal imu į jį krauti lapus. Grūdu, grūdu, spaudžiu rankomis, kad tilptų kuo daugiau. Paskui pilną kibirą užtempiu į balkoną.
Mari apačioje vis dar piešia kreidelėmis. Imu iš kibiro lapus ir vis metu žemyn. Šie, kartodami savo nusileidimą nuo scenos, sukasi ore. Mari pakelia galvą aukštyn, nusišypso, išskečia rankas į šonus ir užsimerkusi pradeda suktis kieme. O lapai vis krinta, krinta, krinta...
Kibire beliko tik vienas. Pasidedu jį ant delno ir mintyse sugalvoju norą. Tikiu, kad išsipildys. Ištiesiu ranką ir leidžiu vėjui nupūsti jį tolyn.
Nedrąsiai stebiu lapo kelionę. Girdėjau, jog sakoma, kad jeigu nukris ant žemės – neišsipildys. Pirmiausia jis atsitrenkia į kaimynės balkoną, paskui prilimpa prie kiemsargio lango. Kurį laiką ten ir būna, kol vėjo gūsis nenubloškia jo žemyn – tiesiai Mari į rankas. Ši vėl piešė kreidelėmis. Sesuo sugniaužia tarp pirštukų mano lapą, priglaudžia prie lūpų ir įsideda į paltuko kišenę.
Šypsausi. Užmerkiu akis. Ruduo. Banguojantis, banguojantis. Ir Mari garbanos. Bei bala už kampo. Ar gali būti kas nors pasaulyje geriau?..