Irkluoju
vis į priekį ir į vakarą,
o irklai taškosi pavirtę žuvimi.
Ir užmetu tinklus – randu karklažuvę.

Mintu
žvynais ir mitais... Žvejoju ties dangaus šlaitais,
o plakanti kalva pabyra krykščiančiais vaikais,
parbėgančiais basom namo.

Skutu
rytinei maldai žuvį it save,
matau, kaip ūkanoj
lietum kalva pasrūva –
erozijai vis ardant šlaitą  tavyje...