...

Santrauka:
Cogito, ergo sum. Carpe diem. Memento mori...
mirtis - gimimas
vienas ir tas pats

iš dulkės - dulkėn

sugrįžimas
per amžinybės slenksčius
savimi
savin

aš nežinau ir pasakyti negaliu
kodėl žaviuosi tavimi mirtie

galbūt todėl, kad tu vienintelė
nepakartojama

variklis šios mano dienos
kitos ir
dar vienos
lig begalybės pamatuojamos
lig
taško


***

kurį
kiekvienas
galime
pakelta galva
sąmone

laiku

padėt
radaa

2010-09-12 17:55:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Medis

Sukurta: 2010-09-20 15:50:54

sukrečiantis...

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2010-09-13 15:34:39

Ryškiai pajaustos ribos ir įvertinta skirto laiko atkarpa... vertinimui ir džiaugsmui kiekviena diena lig taško. O pradžia ir pati pabaiga aiškiai byloja tikėjimą -

Net mirtis nėra tikroji baigtis.
Gyvenimas - beribis tęstinumas

Ir galiausiai, atrodo, jokios baimės...
Jautrūs filosofiniai akcentai, kaip ir pati tema jautri, dažnai prieštaringa, paslaptinga...

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2010-09-13 07:50:32

Nežinau, ar tikrai "kiekvienas galime pakelta galva sąmone laiku padėt", tačiau norėtume, greičiausiai, kiekvienas.

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2010-09-12 22:15:26

Per pastarasias 24 valandas skaitytas kūrinys mirties tema - šis vienas įdomiausių

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-09-12 21:27:37

Iš dulkės dulkėn - ir tuo viskas pasakyta. Geros eilės, pmąstymui penas.

Anonimas

Sukurta: 2010-09-12 19:40:33

Ir mirtį reikia jausti. Siela irgi tai gali.

Anonimas

Sukurta: 2010-09-12 19:38:51

Meilę reikia jausti. Siela tai gali...

Anonimas

Sukurta: 2010-09-12 19:37:34

Ir kaip ji jus lydės, jei nebebus sąmonės? O ir iš kur galit žinot, kad tai, ką vadinat meile, iš tiesų yra meilė?

Anonimas

Sukurta: 2010-09-12 19:35:01

Manau, mirtį suvoksime, kai būsim pakviesti... O Meilė... JI mus lydės ir po mirties...:-)

Anonimas

Sukurta: 2010-09-12 19:32:19

Nesuprantu, kodėl dauguma komentatorių taip paniškai bijo mirties, kodėl taip prieš ją nusistatę. Ir iš kur kyla mintis, kad kalbos apie mirtį - vien rudeniškos nuotaikos padarinys? Yra žmonių, kurie gyvena mirtimi ir apskritai - ar gyvenimas turės prasmę nesuvokus mirties? Pavyzdžiui man keista ir net kvaila, kai daugybė "poetų" čia lieja širdį postringaudami apie meilę. O meilė, beje, neatskiriama nuo mirties. Jūs keisti. Mirtis juk yra labai estetiškas ir labai poetiškas dalykas. Ir nereikia į ją žiūrėt kaip į blogį.

Anonimas

Sukurta: 2010-09-12 18:49:39

žaviuosi sąmoningai, bravo ir skaitykime

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2010-09-12 18:29:18

iš dulkės - dulkėn
...bet gyvenimo geismas lieka gyvas amžinai...net dulkėje...

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-09-12 18:16:39

gal dėl to žavitės, kad ji tokia nenuspėjama...kas kviečia, neateina, kas nelaukia : išsiveda...

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2010-09-12 18:15:55

nors vienas pozityvus požiūris į reiškinį , kurio paslaptis ne mums
ne mūsų galvoms
ne mūsų lūpoms,
ne mūsų
lapričio pirmajai artėjant ..... /prasmingi susimąstymai

Anonimas

Sukurta: 2010-09-12 18:11:11

Prašom rašyti be klaidų.

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2010-09-12 18:06:46

Kažkodėl pastaruoju metu daugelyje publikuojamų kūrinių išryškinta mirties tema. Gal dėl to kaltas ruduo? Asmeniškai aš tikiu, kad bet kokios kalbos apie mirtį gali ją prišaukti ar kažkokiu būdu priartinti ir tai ne išsigalvojimas, nes žinau tokių pavyzdžių. Nenoriu gąsdinti, bet manau, kad mirtį reikėtų minėti kuo rečiau. Laikui atėjus, ji ir pati mus ras. Suprantama, kad tai kiekvieno iš mūsų neišvengiamybė, tačiau man skaityti apie mirtį nelabai patinka. Juk ir gyvenimas - vienintelis ir toks pats nepakartojamas, tad kodėl nesižavėti juo?
Man patiko originali kūrinio forma.