Einu per parką visa į rudenį pavirtus.
Tikrovė žaidžia karą, o aš tikrovei – kario sapnas.
Vienoj rankovėj – apmaudas ir kirvis.
Kitoj – karšta juodoji duona.

Beveik graži šiandiena ta betonuota gatvė.
Sekmadieniškai tyliai bristi į šiuos kraštus pripratę.
Senų žaidimų aitvarai mintim kelius užstatė.
Ir kelias klumpa štai po kojom.
Stabdau akis. Kojos stoja.
Palik save į šitą vakaro risnojimą.

Lieku raitydama fantazijų žibintus.
Degu lietum – kuriuo trumpam ir mirštu.
Su kiekvienu lašu pagirdydama laukinį savo stepių vilką.
Palieku daugtaškius ant drėgno nusvyruoto kelio.
Senus supratimus – kurie ir mano, ir ne mano.
Šventųjų bokštai nuo tokių vilionių į aukštį kyla.
O parko medžiams – tai vis vien.
Jie rudenį linguodami niūniuoja drėgnai tylai.

Po trupinį į ateitį laikomačio ašis išdyla.
Štai kaukti jau beveik išmokom.
Iliuzijų virtuozai nukauti.
Raitau šlapias rankoves.
Nereikia karo kirvio.
Atriekti juodai duonai.