Gyvenimo prasmės dar niekas neatspėjo,
Kaip ir jausmų gelmės, širdies kalbos,
Kodėl vieniems ji gerą grūdą sėja,
Kitiems – tik priekaištus sunkios kaltės.

Nuo amžių įspeisti į painų būties tinklą,
Mes blaškomės verpetuose srovių
Ir kuriam iš tuščių kalbų paminklą
Tikėdami, kad bus kažkam svarbu.

O gal ir nesvarbu, gal vien tiktai instinktas,
Kaip miško skruzdei nešt pušų spyglius,
Nors merktų marškinius jau prakaitas devintas
Ir maustų sąnarius beprotiškai visus.

Tiktai ir vėl, kodėl taip būna gera,
Kai žodį pasakai, kai padedi kitiems,
Kai tavo pasodintas sodas gausiai dera,
Kai ranką ištiesi visai net svetimiems?

Matyt daugiau kažkas yra už buitį, už instinktus,
Už baimę, nežinią anapus, po mirties,
Ir už metus lig šiol dar niekam negrąžintus,
Už aistrą, nerimą beprotiškos nakties.

Aš nežinau, tiktai tikiu gyvenimu, kaip pasaka,
Kuri galėtų virst tiesa, jei panorėt
Palikt vaiku ilgiau. Tik viskas turi pabaigą,
Kuri ir verčia mus kasdien skubėt.

Dažnai jauti, kaip skaudžiai varžo pančiai
Riboto kūno, prigimties žmogaus menkos,
Tada, paklusęs žemiškajai kančiai,
Tikiesi laisvę rast vėliau, jau už ribos.