Aš supratau, kodėl meluojam.
Vieni gal nori pasigirt,
Kiti tiktai vargus skaičiuoja,
Jiems laimės džiaugsmo nepatirt.

Kitiems juk reik nuslėpti tiesą,
Kiti meluoja, kad apgaut,
Kad iš tamsos įžengt į šviesą,
Skanesnio kąsnio paragaut.

Meluojam mes ir kad palengvint
Tą sunkią kančią ar skausmus
Ir kad vaikai, palikę brangią
Tėvynę ir gimtus namus

Nepagalvotų nieko blogo.
Labai sunku be jų tikrai...
Ir kad kiekvienos šventės proga
Mes verkiam ir tušti namai.

Meluojam mes ir dar kai bijom
Likimo smūgio ar tiesos.
Ir vakare net lietui lyjant
Meluojam sau mes nuolatos,

Kad išsipildys mūs svajonės
Ir mes negalim greit pasent,
Ir kad geriau gyvens mūs žmonės,
Ir kad galės jie atsiremt

Į mūs valstybę, šalį brangią
Kai vienišiems jiems bus sunku.
Ir kai į galvą mintys lenda,
Ir kai paklaikusiai nyku.

Meluojam mes. Gal nemeluokim.
Dabar aš daug ką supratau.
Tegul gi bus tos tiesos tokios,
Kurias mes jaučiam pagaliau.