Stovi galvą panarinęs...
Matui gėda.Nusiminęs
vaikas į namus pasuko.
Pažvelgė dar, atsisuko –

vaikai kamuoliuką mėto,
kiti ieško slėptis vietos,
o Matukui taip graudu,
lėtai slenka link namų.

Liūdnas pro langelį žiūri –
jokio draugo jis neturi...
Vienam žaist neįdomu
ir be galo nuobodu.

Atsiduso graudžiai Matas.
Vaikas pagaliau suprato,
koks negeras vaikas buvo.
Matui ašaros išdžiūvo

pasiklausęs jis saulytės,
ėmė rūbelius valytis.
Ėmė praustis ir šukuotis,
reiks dar lovą pasikloti.

Saulė šypsos – geras vaikas.
Pas draugus tau eiti laikas.
Nebeskriausk daugiau kitų,
o namo pareik laiku.

Matas stovi nuošaly.
Kur, šuneli, tu skubi?
Eikš, paglostysiu tave,
gal pažaiskime drauge?

Nebijok manęs, šuneli,
Matas traukiasi į šalį.
Aš daugiau taip nedarysiu
gyvulėlių nevaikysiu.

Žiūri Matas, kad Gabrielė
nešasi didžiulę lėlę.
Kviečia žaisti jį kartu,
pasikvieskim dar vaikų.

Ir vaikai piktai nežiūri,
Matą priima į būrį.
Žaidžia kamuoliu linksmai –
jie dabar geri draugai.

Kitą rytą vėl saulelė
tyliai beldžia į langelį.
Ooo...Nustebus išsižiojo –
Vaikas lovą` pasiklojo.

Nusiprausęs ir žvalus
Matas bėga pas vaikus.
Jis dabar gražiai bendraus
ir mažylių nebeskriaus.

Matas tapo geras vaikas.
Žino, kada žaisti laikas,
žino, kada eit miegoti,
moka lovą pasikloti.

O svarbiausiai – tai džiugu,
Matas turi daug draugų.
Ir dalinasi žaislais
kieme su visais vaikais.


2010.09.