Esu labai dėkinga visiems už palaikymą ir supratimą, norėčiau apkabinti kiekvieną iš jūsų.

Rusenanti ugnis, kuri tuoj suliepsnos...... Gerai sulyginta su jausmais;) patiko

Pritariu Kaimojurgis Jūsų mintims, labai gražiai ir teisingai jas išsakėte, POEZIJA TAI VISŲ PIRMA JAUSMAS...kuris randa atgarsį skaitovo širdyje...jei poezija būtų tik nušlifuotų mokslų išraiška, tai jau seniai, ją įvaldę automatizacijos mechanizmai, štampuotų poezijos knygas...IR JOKIE MOKSLAI NEPAGIMDYS POETO...POETU GIMSTAMA...arba negimstama...

Reaguoju į Išprotėjau komentarus:
Nesu tikra, ar bet koks jausmas gali būti kitoks, negu asmeniškas. Kitaip pažvelgus - jausmai labai universalūs, nes visi mes žmonės - taip pat surėdyti. Taigi, subjektyvi jausmo išraiška visada suras atsaką kituose žmonėse, kurie gal tuo pat metu yra panašioje būsenoje ar yra tai išgyvenę. Jei jums aiškesnė yra apčiuopiama, kūniška jausmo išraiška, savaime ieškosite panašios literatūros ir ji atrodys "teisingesne", "geresnė". Kiti, matyt, yra kitose "stadijose" :) O dėl mokslo - manau, išmokti galima tik technikos, ne universalumo. Čia jau dvasinės didybės klausimas. Ir nežinau, kaip jūs, tos poezijos paskirties...prašau atleisti

Savo aistrą garsiai išsakyti gali tik jos uždegta brandi asmenybė. Manau, kad kiekvienas ją išjaučia ir išgieda savaip.Man Jūsų giesmė patiko, nes abejonių nekelia jausmo tikrumas.

Dar kartą perskaičau...eilėraštis tarsi banga, pagaunantis ir nešantis...kuo daugiau skaitau jį, tuo labiau patinka...atrandu vis įdomesnių atspalvių toje gražioje poetinėje bangoje...toks šiltas artimas kūrinio alsavimas...labai ačiū Autorei už patirtą jausmą...

Suuniversalinti kalbą nereiškia suvienodinti žmones. Juk poezijos paskirtis nėra išlieti ir aplinkiniams pademonstruoti savo jausmus. Bet kai rašoma taip nuogai, eilėraštis ir tegali vieną dalyką - parodyti, kaip jaučiasi autorius. Darbas daugiau niekam nebus artimas kaip tik autoriui.

...kelis kartus vis skaitau...ir vėl grįžtu...drįsčiau patart pradžios žodelį pakeist: Priimk mane/ Skaityk mane...tuomet visas eilėraštis praranda savotiškos ,,prievartos "formą...o jausmas gyvas, tik gal ne visai toks, koks deklaruojamas žodžiais...tai lyg paukštės šauksmas

Perskaičius komentarus, pirmiausiai noriu atsakyti gerb. moderatorei Išprotėjau. Kodėl jūs taip norite viską universalinti? Manau, kad poezija - labai individualus dalykas, kaip ir muzika, kinas, literatūra. Žmogus renkasi tai, kas jam artima, suprantama. Man patinka S. Neries, Baltakio, Maldonio poezija, jums artimesni kiti poetai. Neįmanoma žmonių suvienodinti. Rašau ir rašysiu iš širdies, tai, ką jaučiu, išgyvenu, taip, kaip suprantu. Tai - mano būdas išreikšti save ir kurti kitaip aš nemoku. Kiek pastebėjau, čia, Žalioje Žolėje, dauguma tokių, kaip aš ir aš jais žaviuosi, man patinka skaityti nuoširdžias eiles.
Esu dėkinga visiems komentavusiems, kurie skaito ir supranta mano kūrybą. Ačiū už nuomones ir palaikymą.

Na, nežinau, kaip reaguoti perskaičius komentarus ir eiles. Man asmeniškai tai visai neblogai. Netgi gerai. O jausmas... Čia irgi nuo nuotaikos priklauso. Kažkada esu rašęs, jog kartais vienos eilės tą dieną atrodo labai prastos, bet kitą - visai nieko. Neatmeskit, prašau, ir šito faktoriaus.

...jaučiame ir priimame mes irgi skiringai ir poeziją, ir dailę, ir spalvas...ir valgį, ir tradicijas...ir visa kitą - tai narūralu...jei vienam tas ar anas nepatinka, kitas TAI gali dievinti...todėl ir dėl šių eilių galime turėti visai priešingas nuomones, nors vieni kitus gerbiame...tai žmogiška ir suprantama...

Niekas neliepia rašyti be jausmo. Nesunku pajusti, kada eilės dirbtinos, kada tas, apie ką rašoma, nepatirta. ir tokios eilės nebūna geros. Tačiau reikia mokėt tai, ką jauti, parašyt taip, kad visi suprastų. Šie eilėraštis buitiškas. Argi jūs nesuprantat, kad niekam neįdomu, kaip jaučiais Liepa, ką ji galvoja, ką myli ir ko ne. Įdomus yra tik jos kuriamas lyrinis personažas. O lyrinio personažo čia nėra, yra tik Liepa. Tokio tipo tekstai kaip šis tinkami sakyti geriausiai draugei prie kavos puodelio, bet ne pateikti skaitytojui kaip meno kūrinį. Būtų nuostabu, jei šitai būtų tik kūrybos pradžia, tačiau Liepa nerodo nei progreso, nei noro progresuot. Jūs paskaitykit MArčėna, Stankevičių, Veiknį, Jonyną ir taip toliau. Jie nerašo nenuoširdžiai, jų kūryboje pilna biografinių faktų, bet pažiūrėkit, kaip jie juos pateikia. Liepos darbas nėra toks, kurį perskaitai ir vis nori sugrįžt atgal. Jis tuščias. Ji tik įvardina jausmų pavadinimus, bet neapibūdina jų, nenusako būsenų. Jis neapčiuopiamas, kam reikalingi neapčiuopiami daiktai? Su nuoširdumu niekad nenukeliausit toliau kaip žalios žolės ribos. Šios eilės vertingos tik autoriui. Sakot, nėra receptų kaip reikia rašyt? Kodėl tuomet egzituoja literatūros mokslas, kodėl nuolat rašomi straipsniai ir moksliniai esė apie poeziją, apie literatūrą, kodėl yra toks dalykas kaip kritika, argi ne tam, kad pasiektume harmoniją rašyme ir surastume kuo universalesnius, visiems tinkamus išraiškos būdus? Atsiprašau, jei įžeidžiau.

Neabejok, - išties bandyti verta
Išlaisvint ugnį. Ji rusena mumyse.
...labai subtiliai ir tyrai...niekada eilėraščių apie meilę nėra per daug, nes kiekvienas ją išreiškia savaip...ir pateikti receptus, kaip rašyti tas eiles neįmanoma...man atrodo, kad net tas pats žmogus apie meilę rašys skirtingai įvairiose laiko distancijose...nes daugiabriaunės situacijos skirtingais atspalviais nudažo emocijas...taip kad čia subtilybių subtylybės...o kūrinys tikrai geras...ir man labai patiko...artimas toks mano dūšiai...

Man ypač antra strofa patiko... :)

Nuoširdus, nuoširdus... Juk neužtenka nuoširdumo, poezija nėra vien jausmai. "Poezija yra bėgimas nuo emocijų, ne asmenybės išraiška, o bėgimas nuo jos. Tačiau, žinoma, kad tik esantys asmenybėmis ir turintys jausmus žino, ką reiškia noras nuo jų pabėgti." (T. S. Eliotas)
Eilėraštį reikia suuniversalint, o ne pateikt taip nuogai. Šiluma, svajonė, širdis, bangos, nežinomybė. Kas iš viso to? Šie žodžiai nieko nepasako. Kodėl artėjama svajonėmis, o ne žingsniais, kodėl šilumos banga užliejo? bangos užliejo Veroniką ir vargu, ar lyrinis subjektas čia trokšta to paties. Apsikabinimas mintyse. Kas iš to? Apsikabint reikia taip, kad moters krūtys priglustų prie vyro krūtinės, apsikabinimas yra erotika juk. Net jei jis tik menamas, vis vien reikia pateikt taip, kad būtų erotiška, o ne tuščia. Kodėl širdį drasko nežinomybė, o ne, sakykim, nagai ar peiliai? Negalima rašyt šitaip abstrakčiai, juolab viso eilėraščio sudaryt iš abstraktybių.
Eilėraštis apie meilę ir ilgesį, taip? Bet perskaičius aš nepajutau meilės ir nepanorau su niekuo apsikabint, vadinasi, kūrinys nėra stiprus, nėra kalbantis ir įtikinantis.

Prisidedu į mėgstamiausius ir rekomenduoju.Nes eiliukas nuoširdus,išjaustas ir paliečiantis širdį;).