Saulės zuikučiais pasidabinau kasas, su kuosom pasilabinau ir išėjau, kur akys veda, aklos meilės akys. Meilės artimui savo. O štai tų artimųjų? H-m-m – jei nuo Adomo ir Ievos, tai turėtų būti daug, t.y. visi. O jei dar reinkarnuotus ten visokius pridėtum, tai iš vis be skaičiaus. Tai štai. Tada reikia mylėti visus ir viską. Nes nežinai į ką ir kas reinkarnavosi. Gal į paukštuką, gal į bitelę, o gal net ir į tarakoną. Pasirodo, ir jį mylėti reikia – vis gyvas padaras. O dar ir žolytė ir medelis... Tfu! Jomajo, apie ką čia aš. Taigi apie meilę artimui savo.
   Saulutė kilo vis aukščiau, dūšią šildė, pievose svirpė žiogai ir taip gera gera darėsi, „kaifavau“. Ir nereikia čia jokių narkotikų, ir nereikia čia jokių svaigalų, ir net meilės bučinių nereikia, kai šitaip gamta atgaivinti gali.  Upę pasiekiau. O čia kažkoks idiotas meškerioja.
– Nekankink žuvelių, – sakau, – gal jos tavo protėviais buvo.
– A-ha buvo, – atsako, – bet jau nebus.
– Taigi gyvi padarai, o tu jas kankini. Ir slieką! Kuo tas vargšas sliekas tau nusikalto! A!
– Klausyk, moterie, čiuožk  iš čia. A? Visas žuvis išbaidysi, o „babkių“ turguje žuvies nusipirkt neliko, kad žmona neįtartų, jog pas mergas šlaisčiausi, – ir išsitraukęs pusbutelį baltos, gurkšteli iš kakliuko.
– Gal nori? – pasiūlo. – O tai žiū kokia agresyvi iš pat ryto.
O aš ką? Ar aš girtuoklė kokia! Kad ir norėjosi maktelti, atsisakiau, solidarizavausi, taip sakant, su žuvimis ir slieku – negėriau su nusikaltėliu, žudiku, su a bala jo nematė. Nubaus jį Dievulis, nubaus. Apsisukau ir išdidžiai nuėjau, akies krašteliu stebėdama žveją, jis kažin ko pasukiojo pirštu palei smilkinius, gal dantis krapštyti ruošėsi, bet, matyt, apsigalvojo, nekrapštė.
  O aš tęsiau savo rytinę kelionę ir iš galvos niekaip „nelipo“ tas vargšas sliekas, apskųsiu gyvūnėlių saugos tarnybai, nusprendžiau. Pamąstyta – padaryta. Ir kulniuoju į miestą šalimais prisiglaudusį. Bet tik kur tokią rasti? Negi tau praeiviai pasakys? Nusipirkau kioske miesto žemėlapį, net penkis litus suplojau, bet  įsigijau. Hm-m-m, nepažymėta jokia tokia tarnyba. O galvon šovė išganinga mintis – taigi yra informacijos biuras. Šiaip ne taip gavau tą adresiuką, gavau. Nesvarbu, kad tai kitame miesto gale, pasivaikščiosiu.
    Kai pasiekiau tikslą, paaiškėjo, jog visi valdininkai dirba tik nuo devynių, o juk ankstus rytas. Ai, atsisėsiu ant laiptelių, atsipūsiu, gal ir laikas neprailgs. O žioplių minios pro šalį eina, žvalgosi, ko čia ta boba įsitaisė. Nekreipiu dėmesio. Pagaliau ir čia pradėjo žmogeliukai rinktis, bet aš neskubu – viršininkų palauksiu, juk jie rytais neskuba, jie niekada nevėluoja, girdėjau, bet dažnai užtrunka. Taigi.
  Kai pagaliau sulaukiau, dar valandžiukę teko mindžikuoti prie kabineto durų. „Leiskite žmogui nors kavos atsigerti,“ – mestelėjo sekretorė, kai bandžiau įsiveržti.
– Tai kad ir aš dar negėriau... – bet ji manęs negirdėjo.
  Kai pagaliau išdėsčiau ponui viršininkui opią problemą, jis žado neteko. Spokso į mane savo žaliom katino akim ir net nemirksi. Kai pagaliau kvapą atgavo, perklausė:
– Kaip Jūs pasakėte, slieką? Slieką kankina? Kas tas sliekas, ponia miela, paaiškinkite, šunelis koks, kačiukas?
  Taip maloniai pavadinta, ėmiau nesupratingam aiškinti, jog sliekas – tai sliekas ir žvejas jį kankina.
Žiū, mano pašnekovui akiniai rasoti pradėjo. Jis ragelio stvėrėsi ir apsauginius iškvietė, kurie labai atsargiai pradėjo prašyti „atlaisvinti“ kabinetą. Aš, aišku, niekaip nesupratau, kaip čia jį reikia laisvinti, nieko nesuprasdama dairiausi aplinkui ir vis mygau viršininkui, jog man slieko gaila, o jis tik kačiukais rūpinasi, o juk neparašyta, jog čia tik kačių ar šunų tarnyba!
   Paskui tie du „kvadratiniai“ sugalvojo priekabiauti ir už rankų stvarstyti:
– Prašom, ponia, mes jus palydėsime.
Na, kokios čia dar palydos, aš niekur neskubu ir atsisėdau. "Chamai", pagalvojau, net prisėst moteriškei nepasiūlė! O jie, visai mandagumą praradę, kelti mane puolė – "tipo" aš čia kaip prieš generolą kokį stovėti turėjau. Na, aš ir vožiau vienam, taip žiebiau, jog krumplius nusibrozdinau. „Dantis stiprius turi, gyvatė," – pamislijau. O jie, parazitai, policiją iškvietė. Aš, aišku, bandžiau jiems aiškinti, ko atėjau į gyvūnėlių globos tarnybą, bet jie nebuvo tokie mandagūs, kaip apsauginiai – įgrūdo  mane į „varanoką“ ir išsivežė.
– Paskui, – sako, – surašysim viešos tvarkos pažeidimo protokolą, teks baudą sumokėt.
– Ar žvejui? – klausiu.
– Kokiam dar žvejui, – sako, – tamstai.
Ir išrašė bestijos, ir liepė susimokėt gražiuoju, o jei ne turtą areštuos, paskui ten antstoliai visokie, procentai ir, žiūrėk, be pastogės liksi.
Mokėt nesiruošiu, nes nukentėjau neteisėtai, nežinia už ką. Tai yra žinia – už gyvūnėlių teisių gynimą! Tai už globalinius dalykus nukentėjau! Na, ne, aš tikrai netylėsiu, sėsiu ir parašysiu skundą – ir į Europą, ir į kaip ten tą – Strasburgą. Norėjau pradėt nuo savų – kokiam prezidentui, bet ką tu ten jam vargšui rašysi, jei jis pats jau neturi kam pasiskųsti.