Šiandien oras pasibaisėtinai sunkus ir prastas, bet mano tvirtas sprendimas buvo iš tiesų bene vienintelė viltis nepasiduoti įsisenėjusiai depresijai. Dėlei anksčiau paminėtos svarbios priežasties negalėjau išeiti į pasaulį nuogas - rinkausi kietąjį. Standusis skafandras nors ir gerokai varžė judesius, tačiau saugojo nuo bet kokių pavojų, kuriuos galėjau sutikti lauke. Tik paniškai bijojau nusisukti sprandą, jei netyčia paslysčiau, nors velnioniškai troškau čiuožti visomis šešiomis galūnėmis, nors ledas nebuvo slidus. Savo kojomis pajutau, kad stoviu pakankamai tvirtai ir tik skafandras varžo mano judesius. Mano džiaugsmui reikėjo vienintelio komponento - laisvės, kuri, girdėjau, tokia nepatvari medžiaga, neturinti nei formos, nei spalvos. Žinau, kažkas jau senai mėgino ją pasverti. Tačiau visos eksperimentatorių svarstyklės rodė absoliutų nulį. Ir vis dėlto rinkausi laisvę, o ne sunkujį orą, nors kvėpuoti labai reikėjo. Nusiėmiau nepatogų šalmą ir įkvėpiau ledinę deginančią substanciją...
Po minutės mano pavidalas virto duženomis. Kietasis oras galų gale mane įveikė. Nepatvarioji medžiaga, kurią pavadinau laisvė, taipogi mirė. Toldamas regėjau savo pavidalą. Vėjas mano sielą nupūtė toli nuo artimiausių namų, kažkur į kalnus...

Vaiduoklių gaudyklė sugavo dar vieną pavidalą. Johas Ferneris, stoties "Trys ketvertai" prižiūrėtojas, sutvarkė visus formalumus. Ši planeta išsivadavo iš dar vienos neramios sielos. Žmogus lentelėje pažymėjo vieną numerį ir datą. Pavardės neparašė. O juk vienoje tuščioje grafoje turėjau būti aš...