Groja vakaras žiogišką dainą,
Kiek vėsiau sualsuoja naktim,
Dar tik  vakar ilgėjomės meilės,
Dar tik vakar gyvenom viltim.

Štai ir šiandien nasturtos sužydę,
O žvaigždutės plazdena danguj.
Tai kodėl meilės mano neliko,
Tai kodėl tuščia mano viduj?

Kur šaltinis jaunystės gaivino,
Kur tiek norų virpėjo ir šaukė,
Liko nuotraukos – jau atminimai,
Ir nasturtų žiedeliai palaukėj.

Bet šį vakarą įprastą dainą
Griežia mums tų žiogų palikuonys,
Lyg grąžina mums buvusią meilę,
Šaukia grįžti jaunystės svajonei.

Aš nenoriu, kad rytas ateitų
Ir rasa verktų pievos, laukai,
Bet pakeisti negalima laiko –
Paklausyk, kaip smuikuoja žiogai.