I viel Kaliedas. Sveiki, sulaukin Švintūn Kaliedų!!! Svieki! Vo aš? Sveika, sulaukusi Švintūn Kaliedų...Nier kas mon palink linksmūn Švintūn Kaliedų... Neteisybi! Dokrieles! Tuo mon palinkies dvi dukrieles. Ir sūnus palinkiedava. Tas bova tap senee... Sūnus atbiegdava, apkabindava kaklą:
- Mamyti, su švėntiem!
Paskou atvažioudava. Iš kariuomenis telefuonu sveikindava. Dabar aš anų sveikinu. Anami Pasaulie palinku ramybis. Ilsiekes ramybie, sūnau.
Šimetą , kap ir unkstesniąs, bepajausu tik dvi puoras mylunčių ir mylymų runkielių. Su švėntiem, dokrieles mona. Su Švintuom Kalieduom. Su Švintuom Kalieduom, kaimynaa, draugaa,  viršininkaa, šeiminikaa, ūkininkaa, varguolee, turtuolee, šlaviejee, prezidentaa ir visi visi lietuvee. Su Švintuom Kalieduom visa Lietuva!
Tik mon Kaliedų džiaugsmas skausmu atskeists. Vėsada tuoks bova, vo daba da labiau. Nė veinaas sava savarankiška gyvenimaa metaas nebuvau ne akimirkaa užmėršusi  rūpesčių, vargų, skordą i baimis del mūsa ateiteis.  Ta prakeikta baimi del rytuojaus lyd muni kuožną deiną, kuožną valundą, kuožną minuotį. Ana ne sekunde nepaleikt monis ne šiuokiadeiniūs darbūs, ne švėntis svaigulie. Vo paskutinias metas ta baimi išauga į didžiausi pabaisą, užstuojinčia saulis šveisą, i žydrą dungų...
KALIEDAS!!!
Ruoduos i uors skomb artiejunčių švėnčių šurmuliu. Visi tik skob, perk, planou, šypsos poušas, ruošas švėntiems. Tik mon nekyl ronkas, neplast šėrdis džiaugsmu. Tap noriečiau pamatyti, kap dokrieles po eglele rond naujus drabuželius, batelius... Bat neras... Teks viel tinkinteis kitų suduovanuotaas, kažkinuo išaugtaas... Tik po apelsena, banana ras. Tik teik teišgalu paduovanuoti sava mylemuoms. Tik tou pradžiuginti anų mažas šėrdeles... Bat ir už ton anuos atsilygin monij bučuniaas ir šypsenuom. I mon geraa, kad mas sveikas  ir mylam veina kietą. Ačiū Dievou, kad esam sveikas, kad torem veina kėtą, kad esam kartu, kad yr stuogs virš galvuos. Nuors ir skyliets tas stuogs, nuors ir šalts mūsa nams, bat ons MŪSA. Nuors jouda mūsa dounieli, bat ana MŪSA, i mas nesam alkanas.
Siedamuos pri Kūčių stala. Valguom žuvį. Veiną viesas trys. Paskou kišam žėrnių kuošį. I galiausie skanaujam avižų kisielių. Viskun užgeram agounų peinu.
Sulaužyts plotkielis, ištraukti šiaudaa iš po staltiesis, ištaškytas tapkis pri durių, išvarvints vašks i sus kaičioutas pliauskas pri pečiaus. Neužmiršta nė šunų luojima pasiklausyti, nė gaidžia kanapiem palesinti. Lieka da veins svarbus darbs: večeris likutukaas pavaišinti gyvulelius ir eiti golti. Vo rytuo prabuodus pasakyti:
- Sveiks Pasauli, sulaukis Švintų Kaliedų!


2003