Geradariai dosnieji, Jūs - kaip angelai,
Po plunksnelę užgydę beplyštantį sparną.
Su viltim ir tikėjimu kilsiu tenai,
Kur širdis nepažįsta nei skausmo, nei vargo.

Meilės linkui kelionė sunki ir ilga,
Ten pavojų ir kliūčių dažnai pasitaiko.
Jūs supratot - sunku, nes esu sužeista,
Bet nukristi ir žūt neturėčiau be laiko.

Ir kas rytą, kai skrydžiui prieš aušrą keliuos,
Kai sparnuos pajuntu susikaupusią jėgą,
Aš už Jus, geradariai dosnieji, meldžiuos
Ir per skruostą man džiugesio ašara bėga,

Nes aš Jus pažinau lemtingiausiu laiku -
Įsisukus į žiaurųjį salto mortale.
Kas, atrodo, gyvenime sauja pūkų?
Bet ir ją atiduoti tik angelas gali -

Tai brolystės dvasia trina kūno ribas,
Vėl  atgyja troškimai, atsiveria erdvės.
...tarp baltų angelų matė skrendant kažkas
Jų prilaikomą sužeistą pilkąją gervę...