Pakrantėje riogsojo surūdiję kadaise iš vandens išmesto laivo griaučiai. Niūri jų išvaizda ir ant smėlio ištįsęs skylėtas jo šešėlis Telverį visada magiškaii traukė. Jį visada masino ta keistybė, tas pamirštas visų metalo laužas, kurio paskuigalis visuomet žvelgė į jūrą.
Prie negyvo laivo jis sugrįždavo kiekvieną sekmadienį. Vaikštinėdavo tuščiu pajūrio ruožu dažniausiai nudelbęs galvą į akmenukus, smėlį ir kopas, kuriose kartais atsispindėdavo saulės spindulių šviesa.
Dažniausiai tas senis čia savo nuosava mašina atvažiuodavo vakarop, prieš saulėlydį. Ir visai nesvarbu ar lauke pliaupdavo lietus, ar jūroje audra šėldavo, ar saulė senų seniausiai pasislėpusi už storų švininių debesų..
Žmogus prie jūros lankydavosi nuo neatmenamų laikų... Be jokių abejonių tas jo keistumas gerokai įkyrėjo vyriškio žmonai. Todėl dar prieš dešimt metų jiedu išsiskyrė. Moteris negalėjo pakęsti tų nuolatinių išsiskyrimų sekmadieniais, tų išvykų, kurių jis fanatiškai nepraleisdavo. Kelionės jam būdavo brangesnės ir už žmoną, ir netgi Dievą.
Tačiau Telveris ne tik vaikščiodavo pajūriu. Jis labai mėgdavo grožėtis bangomis, besiritančiomis į krantą, ypač kai jos juodos, šiaušiamos stiproko vėjo. Jis dievino begalinį horizontą, o svarbiausia - laivą ant kurio borto vos vos matėsi balkšvas rūdžių bebaigiamas suėsti mįslingas užrašas "Araubona".
Anksčiau, kai Telveris buvo jaunesnis ir įstengdavo užsiropšti ant kiauro it rėtis denio, vaikštinėdavo po mirusias ir tamsias kajutes, sustodavo vairinėje, kurioje vis dar būta šturvalo. Tuomet tas senas laivas neatrodė labai paveiktas oro, jūros ir laiko. Į krantą įklimpęs belaisvis buvo kur kas pilnesnis spalvų ir atspalvių. Ir užrašas ant borto buvo aiškesnis, ryškesnis. Skylė žiojėjo tik kairėje laivo pusėje, žemiau vaterlinijos ir ta vieta atrodė tarsi gyva būtybė su perrėžtais viduriais...
Nors beveik niekas ir nesidomėjo šio žmogaus keistais poelgiais, tačiau senis spėjo apaugti legendomis. Tiesa, jis jų niekada nesiklausė. Senis ir namuose tapo tikru atsiskyrėliu. Beveik niekur neišeidavo, toli neišvažiuodavo. Iš savo apleistos trobelės tenuvykdavo į netoliese esantį miestelį nusipirkti maisto produktų, sumokėti mokesčių arba parsivežti pensijos.
Žmogaus būta labai seno. Tačiau, nepaisant solidaus amžiaus, Telveris neatrodė labai sukriošęs. Priešingai - ganėtinai judrus ir žvalus. Bet vis vien miestelėnai vadindavo jį ne vardu ar pavarde, o bendriniu žodžiu - senis. Kiti, kurie matė, kur šis kaimynas važiuodavo, dažnai pridurdavo epitetą - jūrininkas.
Senasis "jūrininkas", atrodo, įdėmiai stebėjo lėtajį savo mylimo laivo nyksmą. Ir tai tęsėsi savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, metai po metų. Ir kuo toliau, tuo senis darėsi irzlesnis ir labiau uždaresnis. Kažkuo jisai buvo nepatenkintas. Dažnai šis žmogus liūdėjo. Dažnas pašalietis paprasčiausiai nebekreipdavo jokio dėmesio. Jiems senis jūrininkas paprasčiausias keistuolis, visą laiką niūrus ir nesuprantamas. Niekas jo paprasčiausiai nematė linksmo ir besišypsančio. Labai retai jisai su kuo nors pasišnekučiuodavo. Po skyrybų jis tapo netgi šiek tiek piktokas. Tik laiškanešys Tregoras sekė jo elgesį, jis vienintelis turėjo progos dažniau matyti jo rūškaną ir bedžiaugsmį veidą ir išgirsti retus žodžius...
Bet kartą vieną rudens sekmadienį senis visiškai prapuolė. Pirmas į tai atkreipė laiškanešys, radęs ant durų prismeigtą lapelį:
"Palikit mane ramybėj. Aš išvykstu."
Paštą atnešęs seniokas Tregoras ne visai suprato šio užrašo, tad trejetą dienų manė, kad "jūrininkas" paprasčiausiai pakeitė išvykų į pajūrį laiką. Tačiau jau po kelių dienų jis sunerimo. Kilo būtinybė šią žinią pranešti į policiją.
Tik beveik po savaitės rimtai susidomėta dingusiu žmogumi. Keista, bet būtent tuo laikotarpiu buvo apiplėštas senio namelis. Vandalai suniokojo ir taip skurdžius pensininko kambarius, juose nepalikdami nieko sveiko. Po dviejų dienų sodyba buvo paprasčiausiai padegta. Po dvidešimt minučių, iki tol, kol atvyko vėluojantys gaisrininkai, namelis virto nuodėgulių krūva.
Aštuntąją dieną po to, kai dingo Telveris, staiga pasikeitė nusistovėję, netgi visai nerudeniški orai. Smarkūs vėjai ūžavo po apylinkes, vartydami medžius, laužydami krūmokšnius, ardydami stogus. Pradėjus pliaupti liūčiai artimiausią miestelį nelaimės pradėjo birti lyg iš gausybės rago.. Policija ir kitos tarnybos netgi laikinai atidėjo ankstesnius ir neskubius darbus, kai viesulas ėmė rinkti aukas...
Daugelis buvo pasimetę ir sunerimę. Stengėsi neapleisti savo namų, be reikalo niekur neišvykdavo. Vieni dingusį senį greitai pamiršo, kiti, kurie dar nebuvo atsikratę prietaringos baimės, sekė apie dingusįjį įvairiausias pasakas. Kažkas netgi teigė, kad "jūrininkas" be jokio garso lėtai praslinkęs centrine gyvenvietės gatvele. Antras atvirai dėstė, kad pamatė jo liesą veidą ir klaikiai žvilgančias, į tamsą spoksančias akis, pastebėjusias ir patį pasakorių. Tas pats žmogus labai aiškiai pamatė kaulingas ir vaiduokliškas rankas, tvirtai laikančias oda aptrauktą... automobilio vairą. Miestelio bibliotekininkas mintijo, kad senis galiausiai pėsčiomis grįžo į miestelį ir, nešinas purviną maišelį pirkiniams, nusiminęs artinosi prie parduotuvės. Tačiau tos visos kalbos nebuvo itin rimtos ir patikimos. Regėjimus liudijo tik paskiri asmenys, kurių teiginių nedaug kas galėjo patvirtinti.
Ir visa ši istorija būtų buvusi visiškai be pabaigos, jei ne atsitiktinai į šį kraštą atvykę turistai Albertas de Halbis ir Sein Lao. Jie vėjuotą dieną tikėjosi ištirti apleistą audrose skendintį pajūrį, pasidaryti gražių nuotraukų su marinistiniais vaizdais.
Tuomet vėjas palengva rimo, o pasišiaususių bangų radosi vis mažiau ir mažiau. Kai jie čia atkeliavo, paplūdimiu, jau buvo galima saugiai vaikščioti smėliu. Abu keliautojai, įsitikinę saugumu, nusprendė apžiūrinėti legendinį laivą ant kurio kairio borto vos ne vos bolavo neaiškus pavadinimas. Staiga turistų akyse surūdijęs laivas sugirgždėjo ir sujudo. Netrukus kiaura konstrukcija pradėjo slinkti jūros link. Keista, tačiau laivas negrimzdo, nors abu suprato, kad tokia skylėta it rėtis masė jokiu būdu negalėjo išsilaikyti vandens paviršiuje nepaskendusi. Turistai iš pradžių pamanė, kad regi vizijas, nepaisant to, kad fotografavo. Stebėtojai didžiai nustebo pastebėję tą senieną, palengva virstančia nauju ir išvaizdžiu laivu, grakščiai čiuožiančiu bangomis. Ant laivo denio stovėjo senis Telveris, kuris triumfuodamas šūkčiojo nesuprantamus, vėjo užgesinamus šūksnius, žvelgė į tolimą horizontą. Turistai buvo netikėtų permainų liudininkai. Laivas, atsiplėšęs nuo kranto ir atsidūręs atviroje jūroje, staiga pradėjo grimzti į gelmę. Lėtai iš puošnaus kamino rangėsi tiršti juodi dūmai, o senis, netgi grėsmingai laivui pakrypus vis dar tebestovėjo drąsus tarsi mirti pasiryžęs to laivo kapitonas. Ir tebesilaikė tvirtas it statula. Žmogus be jokio šauksmo paniro į jūrą sparčiau už patį laivą. Vakarėjančiame danguje sušmėžavo viena ryški švytinti juosta. Paskui ir antra, tik gerokai vingresnė ir ryškesnė. Tuomet ir laivas atrodė tarsi gyvas padaras, su dvasia, kuri kilo į palaimos šalį, drauge su keistuoliu seniu, kurio stebėtojai nepažinojo. Paskui reginiai staiga išbluko... Viskas ištirpo tarsi sapnas...
Sugrįžusiais į miestelį keliautojais niekas nepatikėjo. Net nuotraukos netapo rimtais įrodymais: jose vien tuščia, niekuo neišsiskirianti jūra. Pasakojimais taipogi niekas nenorėjo patikėti, nes tiesa nebuvo reali.
Prabėgus daugeliui dienų prapuolęs keistuolis senis vėl pasirodė miestelyje. Jis užsuko ir į sudegusią sodybą. Miestelio parduotuvėje paprašė duonos ir vandens. Tačiau visi puikiai žinojo, kad tai tik vizija. Šio senio nebuvo gyvo. Dar prieš savaitę kriminalistai surado jo kūną. Tik tyrimais išaiškino, kad čia būta tikro Telverio.

1994 - 12 - 23 d., Viešvėnai