Ką daugiau man iš tavęs, širdie, iškelti,
Rodos, viską viską, ko prašiau davei,
Leidai meilę, nerimą jaunystės semti,
Su apsvaigusiu pavasariais žaidei?

Rankos troško darbo - tai plušėjom,
Nežiūrėjom, kad juodos spalvos,
Žemės grumstas duonele kvepėjo,
Tiek atidavei jam savo šilumos.

Augo obelys ir ąžuolai šakojos,
Lyg ženklai svarbiausiųjų dienų,
Kai Tėvynei bundančiai aukojom
Svajones gražiausias iš visų.

Jeigu klaustum – ar buvau laimingas?
Taip, tik taip, juk ir pati žinai,
Nė viena akimirka nedingo,
Nė viena nebuvo kaip pelai.

Juk ir tau išgirst ne kartą teko
Aidus lyg dainas kitų širdžių,
Kurios kelrodėm žvaigždelėm tapo,
Kuriomis džiaugiuosi, gyvenu.

Ir dabar, minutėje ramybės,
Puslapius švieselėm jų rašau,
Mintimis į praeitį sugrįžęs,
Veiduose gerumą vien matau.

Ką daugiau man iš tavęs, širdie, iškelti,
Ką gelmėj dar vis laikai, slepi,
Kas turėtų dar didesnę vertę,
Negu metai dovanai gauti?

Gal tik žodžių, tik minčių sparnuotų,
Dar paberk kaip lapų ant takų,
Kai nustos beržai balti žaliuoti,
Užsidegę skambančiu variu.