Tu vakar užsiėmei tikra vėjotyra,
Bet neatskyrei kur vakaris, o kur šiaurys.
Vakarop pasistengei surasti mėnulio skiautinį,
Tą vienintelį, kuris pamišęs myli vėles palaidūnes.
Tikrai nenustebsiu išgirdęs, kad oras po to suges.
Dėl to būtinai kaltas ruduo ir tik apsigimęs rugsėjis.
Jis toks keistas - neištars daugiau žodžių,
Pratisai susiraukęs tylės, liedamas lietų.
Galas visiems, kas nespėjo rasti pastogės.
Iš verkiančio dangaus parapijos
Noko tyros ašaros.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-09-03 17:56:18
...pritrūko ir man kažko tvirtesnio, poetiškesnio. Paskutinis sakinys patiko, graži metafora, ryški.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-03 16:10:01
Tyros, atsiprašau...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-03 16:09:41
Noko tylios ašaros. Ypač patiko...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-03 12:17:25
Laviruoja tarp įdomaus ir ramesnio kalbėjimo. Tvirtesnio kryptelėjimo norėtųsi.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-03 07:40:42
,,Vakarop pasistengei surasti mėnulio skiautinį,
Tą vienintelį, kuris pamišęs myli vėles palaidūnes."...arba
,,Iš verkiančio dangaus parapijos"... labai įdomūs, kažkas naujesnio :)