Kada viltis svajonei duoda kelią,
Dažnai mes nudegam sparnus –
Taip šalnos žudo auglį žalią.
Troškimas – varganos lemties sūnus –

Apgauna patikliųjų vizijas šviesias.
Taip priimta – už viską reik mokėti –
Lyg sapnas praeityje tai paskęs,
Paliks rugsėjy smilkt iš lėto.

Imu vėl rudeniu aklai tikėti –
Už vasaros kaltes man reikia atgailauti
Ir rast jėgų įveikt save.

Bet širdžiai įsakyt sunku, nes švietė
Rugpjūčio vizija – lyg vandenys skalautų
Tikėjimą vilnim gaivia.

1987 09 10-12