(12)

Ugnimi suskambėję akordai
mus nusinešė dviese nakty.
Neiškris juk ir vėl juoda korta,
nepaliks ji manęs nevilty.

Byra snaigės – man vasaros gėlės.
Byra, tirpsta ant tavo delnų.
Kaip gerai, kad sulaukiau ir vėlei
visą šūsnį karštų bučinių.

Meile mano, sugrįžus nedrąsiai,
išbujojai, aplipus žiedais.
Pasakyk man – bet kur tave rasiu,
pakartoki, kad myli karštai.

Tavo žodžius klausausi apsvaigus
lyg žiema jau būt pasibaigus.

(13)

Tavo žodžius klausausi apsvaigus
lyg pavasaris būtų žieduos.
Mums keliaujant sustojęs vėl laikas  
su tavim nesibaigs niekados.

Plauks pavasariai, vasaros žalios,
bers ruduo vėl auksinius lapus.
Liks tik kelias, vienintelis kelias
į tavuosius ir mano namus.

Klyks vėl gervės, pakilusios skrydžiui,
neieškosiu, neskrisiu kartu.
Su tavim aš saulėlydžius lydžiu,
su tavim man ir Žemėj jauku.

Aušta rytas ir saulė jau kyla.
Pažiūrėki, mėnulis jau dyla.

(14)

Aušta rytas ir saulė jau kyla.
Pažiūrėk, koks beribis dangus.
Širdies dūžiai nutraukia tylą, –
bus diena kai tavęs nebebus...  

Liks po mūsų ir pievos rasotos,
Ir melsvi lyg dangus ežerai.
Ir arimai, skausmu išvagoti,
Tuščias kelias paliktas tiktai.


Meilė juo vėl keliaus pailsėjus,
vėl klajos ir ieškos, tik kitus.
Išnyks pėdsakai mums jau išėjus,
Neskaičiuos niekas mūsų metus.


Liks mėnulis ir laužas nykus
ir toks aukštas rugpjūčio dangus...