Jis gulėjo patale, in articulo mortis*...Visąlaik kažką norėjo pasakyti. Visada kažin ką laikė paslėpęs. „Lux Veritatis, Tiesos šviesos, štai ko noriu jus išmokyti, vaikai“, - nuolat kartodavo jis vaikaičiams.
Savi vaikai jau buvo užaugę. Tiesą sakant, jie nemėgo pasakų. Jie jų niekada neskaitė. Nors jis kartais išmintingai jiems primindavo, kad pasakos moko – fabula docet – sūnūs neklausydavo... Jie mieliau lakstydavo po laukus, nerūpestingai tampydavo mergaitėms už ilgų, auksinių kasų, spardydavo sviedinį ar krėsdavo už tvoros esančio kaimyno obelį, apsikarsčiusią sunokusiais, sultingais kumščio dydžio obuoliais.
Apie tėvą sūnūs žinojo išties nedaug. Menkai bendravo. Nesuprasdavo jo polinkių daržo augalams, sodo medžiams, pokalbiams su laukiniais karveliais, nuolat lankančiais sodybą, neįprastos ar kiek patetiškos meilės gyvajai gamtai. Nesuprasdavo, kodėl jis taip brangina kiekvieną žemės grumstą, naktimis stebeilija į dangų, kartais teiraujasi dėl mėnulio ir kartkartėmis su pjautuvu išeina į naktį. Toks buvo jų tėvas, senas keistuolis, kuriam, sūnų manymu, pasimaišė protas atslinkus žilai senatvei. Toks buvo Antalieptės žiniuonis.
Vaikaičiai mylėjo senelį. Kasnakt jis sekdavo mažiesiems pasakas. Kiekvieną pavasarį kviesdavo į netoliese esančią giraitę sodinti ąžuolų, šermukšnių ir lazdynų. Rudeniop sušaukdavo vaikaičius į paukščių palydas. Laisvesnėmis akimirkomis mažieji įdėmiai stebėdavo senelį sodybos priestate, savitoje romuvoje, stropiai apdorojantį žoleles ar vaistinguosius daržo augalus, ruošiantį rupūžių ir gyvačių nuodų antpilus, kartais paslaptingai murmantį maldas deivei Gabijai prie šeimos židinio, kai sūnų nebūdavo namie. Tomis akimirkomis sodyboje tvyrodavo romi tyla. Nedrumsčiama paslapčių tyla. Pasakos, sekamos tais vakarais, sužadindavo mažųjų vaizduotes kaip niekada. Tomis naktimis į loveles vaikus lydėdavo spalvingiausi sapnai. Senelis dažnai teiraudavosi, ką vaikaičiai sapnavę. Keista, bet blogo sapno jie niekada nebuvo sulaukę. „O kaipgi, geri vaikai nesapnuoja blogų sapnų“, - šypsodavosi jiems žiniuonis.
Tą tykų spalio vakarą senolis turėjo iškeliauti Anapilin. Jo kuklų kelionės patalą puošė šermukšnio, bugienio ir lazdyno šakelės, sugniaužtose rankose galėjai įžvelgti medinę žvaigždę, apvestą apskritimu, patalo kampuose spragsėjo baltų žvakių liepsnos. Senelis dėvėjo mėlyno audinio įkapes. Jau kurį laiką jis buvo pasiruošęs iškeliauti. Palikdamas vaikaičius, prasimerkė. Sušnabždėjo: „Prieikite arčiau, turiu jums kai ką“. Tyliai budėję anūkai sukluso, prisėlino prie senelio patalo. Jie nesutriko. Žiniuonis ištiesė ranką, jo plaštaka atsivėrė lyg žvaigždė. Suspindo skaisčiai mėlynos šviesos rutulėlis. Ant plaštakos galėjai matyti tamsiu odos viršeliu apmuštą nedidukę knygą, sidabrinį žiedelį, įsodintą ametistu, ir šaudyklės dydžio virgulę. Trys vaikaičiai, iki šiol laikęsi ramiai, staiga pagarbiai nuščiuvo, jų vyzdžiai išsiplėtė. Jie dar sykį prikiūtino prie senolio ir priklaupė. „Mažieji, palikdamas jus, kiekvienam iš jūsų palieku stebuklingą dalelę savęs. Kiekviena dovana alsuoja manimi. Jos nuolat primins mane, jums keliaujant Senųjų Tiesų taku. Knygelę su mano užrašais skiriu tau, Artūrai. Žiedelį – mano brangiausiai Beatričei. Virgulę skiriu tau, Lukai, judriausiam savo vaikaičiui. Atsiminkite: visos dovanos slepia didžiulę jėgą. Tai jūsų palikimas, brangieji Senojo Tako saugotojai“. Rodės, jog vaikai nelabai supranta, ką žiniuonis turi omeny, bet visi pritariamai linktelėjo jaunomis galvelėmis. „Šios dovanos lydės jus kelyje į Senąsias Tiesas ir globos jus, kol keliausite žeme . Būkit palaiminti ir visados paisykite Lux Veritatis – Tiesos Šviesos. Ji ves jus į Taką“. Šiais žodžiais senasis žiniuonis nutilo, jo kvėpavimas nyko su kiekvienu atodūsiu. Vaikaičiai vis dar klūpojo su dovanėlėmis rankose. Jiems pamaldžiai tylint, senelio kūnas sušvito – ėmė virsti į didžiulį mėlynos šviesos rutulį. Jis pamažu ėmė kilti aukštyn, jau siekė šimtamečių ąžuolų šakas. Staiga sustojo. Ėmė tirštėti, sklaidytis į sidabrines gijas.
Žemai apačioje, Artūras, Beatričė ir Lukas stebėjo senelio kelionę namo. Sidabrinės gijos ėmė sklaidytis į miglą naktiniame spalio danguje, kol visai ištirpo ir teliko matyti tik skaistus dangaus skliautas. Kažkur netoliese Didžiosios Lokės žvaigždyno suspindo nauja žvaigždė. Nauja pradžia.

* In articulo mortis [sk. in artikulio mortis] - ant mirties slenksčio; mirties akivaizdoje